ARKLYSTU kelionė po Lietuvos mokyklas

Spalį prasidėjusi ARKLYSTU kelionė po Lietuvos mokyklas tęsiasi ir toliau! Jau susitikome su daugiau nei 65 klasėm (su kitom veiklom ir per 100) įvairiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose ir sustoti neketinam.

Ar didmiestyje, ar pajūryje, ar mažo kaimo mokykloje, visur sutinkam moksleivius pasiilgusius tikrumo, prasmės ir bendrystės jausmo.

Kiekvieną kartą stengiamės sukurti saugią erdvę, kurioj galim nusimesti balnus ir lėkti per prerijas su būriu to trokštančių jaunų žmonių. Vesti juos į slėnius ir leistis būti vedamiems. Dainuoti Simarono “Here I am” ir nevertinti nei vieno “This is me”.

Įsivardinom, kad problemos dažnai kyla iš dviejų šaknų : nepritekliaus ir pertekliaus. Kai kurie moksleiviai turėdami aplink save “viską”, jaučiasi pavargę nuo informacijos srauto, nuo būrelių gausos, nuo nuolatinio vertinimo ir lyginimo, nuo klaidų stigmatizavimo ar lūkesčio visur būti geriausiais. Paradoksalu, kad dažnai tokie moksleiviai būna labai vieniši ir jaučiasi nesuprasti, nes “taigi viską turit ir vis tiek nelaimingi”.

Kiti, tuo tarpu, svajoja apie robotikos ar aviacijos būrelį, bet tam nei pinigų neturi, nei galimybių iki jo nuvykti. Kartą vienas moksleivis papaskojo kaip penktą ryto atsikėlęs eina melžti karvių, kaip vakarais iš baro parsiveda girtą tėvą, po to visą naktį geimina, nes tai vienintelis pasaulis, kuriame neskauda būti. Kartais jie pravirksta. Kartais pravirkstam mes. Nuolat susiduriam su tokiomis temomis ir jausmais kaip pyktis, beprasmybė, neteisybė. Mokyklose labai daug patyčių tarp bendraklasių, tarp skirtingo amžiaus moksleivių, išvaizdos pagrindu, socialinio statuso pagrindu, patyčios iš mokytojų, internetinės patyčios. Žodžiu, visokio pobūdžio ir priežastingumo.

Kaip tokios problemos sprendžiamos mokykloje? Ignoravimas ir susitaikymas, matyt, dažniausia strategija. Vis dar turime dieną ar savaitę be patyčių (visu kitu metu tyčiotis ok), neveiksnias prevencines programas ir botago bei meduolio sistemą. Kartais sąmoningai renkamės nepasakoti spie užsiėmimų metu vykusius iššūkius, kad moksleiviams nebūtų priekaištaujama ar moralizuojama, nes tikrai ne tokiu būdu reikia spręsti įsisenėjusius konfliktus. Todėl kiek galim stengiamės reaguoti į patyčias čia ir dabar ir kalbėtis.

“Vaikai, kuriems labiausiai trūksta meilės, parodo tai pačiais skaudžiausiais būdais”. Sprendžiant bet kokį konfliktą, svarbu skirti laiko išklausyti visas puses ir pasistengti susitikti žmogų ten, kur jis/ji šiuo metu yra. Ne kaltinti, gėdinti ar bausti, o padėti suprasti:

- kokį poveikį tavo elgesys turi kitam žmogui bei

- kas vyko tavyje, kai taip pasielgei

Matau tave. Klausau tavęs. Padėk man tave suprasti. Kai būsi pasiruošęs/usi, galėsim drauge paieškoti sprendimo.

Dažnai susiduriam su pasiteisinimu, kad reikia išeiti programą, kad nespėjam arba kad nuo mūsų niekas nepriklauso. Nu tai normalu, “aš nemėgau mokyklos, tu nemėgsti ir tavo vaikai nemėgs..”. Sunku skųstis, ypač šių dienų kontekste, bet svarbu suprasti, kad mes visada turim galią sakyti stop, ar tai būtų beprasmiai procesai, per didelis krūvis ar patyčios. Tai nelengva, bet svarbiausia - įmanoma.

Matydami šiandieninę visuomenę: pasimetusius jaunus žmones, neišsipildžiusius vyrensius žmones, nelaimingus senolius, galim drąsiai kvestionuoti švietimo sistemą nebijodami sakyti, kad su ja jau seniai kažkas ne taip. Kad tas kažkas pasikeistų svarbu suprasti, kokią mokyklą galime turėti ir ką kiekvienas iš mūsų galim dėl to padaryti.

Pirmiausia, susėdam į ratą susipažinti ir pasikalbėti apie tai, kas mumyse gyva. Dažnai pasidalinam sava patirtimi ir santykiu su mokykla. Kaip vienas maištavo, o kitas pakluso, bet nei vienas nei kitas iš tikrųjų nesuprato, ką galime padaryti, kad labiau norėtume eiti į mokyklą. Kad mokymasis nesisietų su kančia. Kad atrastume savo stiprybes ir iššūkius. Kad taptume lygiaverčiais mokyklos kūrėjais.

Į savo pasakojimus integruojame nesmurtinę komunikaciją, kalbame apie #ubuntu filosofiją, destigmtaizuojam klaidas ir mokomės jas švęsti, kalbame apre psichikos sveikatos svarbą ir būdus tvarkytis su stresu bei įtampa, apie dramblius kambary, savivertės ir pasitikėjimo klausimus, dainuojam, pasidalinam keliavimo ir savanoriavimo galimybėmis, naudingais šaltiniais ir t.t.

Dar papasakojam apie savo kelionę po nuostabiausias pasaulio mokyklas. Kad yra tokių mokyklų, kuriose visą mėnesį gali gilintis tik į, pavyzdžiui, matematiką, konstruoti laiko mašiną, žaisti, auginti savo daržą ar rūpintis gyvūnais. Gali ir nieko neveikti. Svarbu išmokti ir nuobodžiauti. Esi suprastas, kai nori pabėgti į virtualų pasaulį ir taip pat palaikomas, kai savu tempu atrandi tikro pasaulio spalvas.

Anksčiau nerimaudavom, ar sąžininga pasakoti apie tokias mokyklas, bet supratom, kad jei moksleiviai nežinos, kokia mokykla GALI būti, jie niekada neišdrįs į savo klasę atsitempti sofos ar susimesti ant išmanios lentos. Ir tai tikrai nereiškia, kad visiems reikia tokio modelio, tai tik iliustracija to, kaip mokykla gali būti statoma ant pasitikėjimo, laisvės ir atsakomybės vertybių. Ir kaip sklandžiai tokioje žemėje gali vystytis kūrybiškumas, kritinis mąstymas, bendruomeniškumas, empatija.

Tada einam į žygį. Ir sveika, ir smagu, ir susipažįstam su tais su kuriais per 10 metų gal dar nei karto iš tikrųjų nepasikalbėjom. O kalbamės visokiom temom, nuo tikslų iki mirties, nuo skausmo iki pilnatvės.

Žaidžiam. Kaip dažnai pamirštam, kaip svarbu gyvenime žaisti. Jei būtų mūsų valia, BUP’e atsirastų žaidimų pamoka moksleiviams ir mokytojams. Empatijos pamoka. Tylos erdvė pavargstantiems nuo triukšmo. Iškrovos kambarys su bokslo kriauše. Tokios paprastos, bet fundamentalios idėjos, kurios gali atsirasti kiekvienoj mokykloj. Jums nereikia jokio leidimo “iš viršaus”, tokius sprendimus galite priimti savo bendruomenėje! O papildomų lėšų, pavyzdžiui, gauti sutelktinio finansavimo būdu (daugiau apie sutelktinį finansavimą mokyklose rašėm čia).

Galiausiai, sugrįžtam į savo saugų ratą ir reflektuojam. Tik viena diena, bet kartais tik tiek užtenka, kad kažkas pasikeistų: “aš esu pakankamas”, “jaučiuosi dėkingas už…”, “noriu pradėti...”, “Daugiau tavęs ” ir t.t.

Šią savaitę leidomės į švietimo nuotykius su Vilniaus Petro Vileišio progimnazijos bendruomene, kur gavome pasiūlymą susitikti su visomis klasėmis, jų auklėtojais bei administracija. Labai džiaugiamės, kai mokyklos suvokia turinčios autonomiją ir galią kurti pokytį iš vidaus, o direktorė pirmiau kalno biurokratijos pastato žmogų. Tai tikrai nėra paprasta ir dažnai kainuoja daug žmogiškųjų, laiko ir vadybinių resursų, tačiau tame tiek daug prasmės. Prioritetų susidėliojimas ir bendruomenės įgalinimas tikrai yra pirminiai ir kertiniai žingsniai.

Pastebėjom, kad kuo daugiau veikiam, tuo rečiau parašom čia, bet norim priminti, kad visada esam pasiekiami.

Kadangi dauguma moksleivių naudoja Instagram’ą, kasdienos nuotykius dokumentuojam ten, tad su kuo dar nesam susijungę ir naudojat šią platformą, kviečiam prisijungti ir su savo vaikais pasidalinti, nes pagrindinis šios platformos tikslas mums - burti moksleivius į vieną ratą, dalintis tuo, kas mumyse gyva ir drauge ieškoti būdų kaip kurti/transformuoti mokyklą.

Paskutinių tyrimų duomenimis moksleivių laimingumo rodikliai, lyginant prieš pandemiją ir dabar, sumažėjo penkigubai (tyrimo pristatymas čia). Negalima užsimerkti nei prieš tokius skaičius, nei prieš realybę. Patys drauge su VšĮ Vaiko psichologijos centru ir Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) neseniai atlikome tyrimą apie psichosocialinę moksleivių būseną mokykloje. Net 24% 5-12kl. (3000 respondntų) nurodo, kad jų klasėje yra vaikų, kurie neturi draugų, 22% nurodo, kad yra bent vienas klasiokas/ė, kurio visai nepažįsta. 13% moksleivių nurodo, kad jiems dažnai būna baisu mokykloje, 18% įvardija, kad nesijaučia mokykloje kaip geroje vietoje - saugiai, jaukiai.

Esam dėkingi Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai už Geros savijautos programą, kuri mums ir daugeliui moksleivių išsipildė su kaupu. Džiaugiamės, kad bendraminčių ratas plečiasi. Šiuo metu ruošiamės naujai iniciatyvai ESAM (emocinė ir socialinė apsauga mokykloje) apie kurią plačiau jau netrukus!