Reitingai švietime

Ar dar ne per vėlu įšokt į reitingų švietime diskusiją?

Pamenu kaip 2020, Andoros kalnų trobelėj, ekspedicijos po nuostabiausias pasaulio mokyklas metu, rašiau tekstą apie tai kaip PISA reitingai supisa vaikus. Tuo metu buvo išėję ir žurnalo “Reitingai” reitingai. Tas karštokas tekstas buvo maždaug apie tai, kad kol vaikai mokyklose vysta, ant tų direktorių stalo bujoja nelemti mokyklų reitingai. Matavimai to, ko matuoti nėra jokio etinio pagrindo. Lyg reitinguotų pririnkusius daugiausia šilko. Kai nugalėtojai įsirėmina save ant sienos, o pralaimėtojai trokšta tą sieną nugriauti. Vertinimas ir lyginimas(is) yra vienos opiausiu problemų moksleivių tarpe. Ir ne tik moksleivių.

Taigi, tai kad mokyklų duomenys reitingavimui bus sunkiau prieinami mane pradžiugino. Atsiribojant nuo teisinga/neteisinga, ši žinia tikrai pradžiugino.

Pastaruoju metu labai daug kalbama apie švietimą. Švietimą kaip prioritetą yra akcentavę daugelis didžiųjų politikų visam pasauly, nuo Kinijos, Amerikos iki Estijos. Ko gero visas šalis yra palietęs ir standartizavimo judėjimas. Ypač nuo 2000-ųjų, kai įvyko pirmoji Program for International Student Assessment (PISA). Paryžiuj besibazuojanti ekonominio bendradarbiavimo ir vystymosi organizacija (OECD) administruoja kas tris metus vykstantį penkiolikmečių testavimą. Dabar jau daugely pasaulio šalių (2022 - 81 šalis). Pirmieji PISA testo rezultatai nesulaukė labai didelio dėmesio, bet jau sekantys nuvilnijo į pirmus žiniasklaidų puslapius ir sudrebino pasaulio ministerijas. Ir užkūrė reitingų matavimąsi it kultūrizme bicepsų. Ir pradėta remtis į reitingus it absoliutų sėkmės matą. 2009 PISA viršų paėmė Šanchajus. 2012 jį jau sekė Singapūras, Hong Kongas ir Taipėjus. Tuomet žiniasklaidą vakaruose apėmė Azijos švietimo modelio karštligė ir kvietė tada ji politikus daryti kažką, kas vakarų mokyklas sugrąžintų į žaidimą.

Kai kurios valdžios griebiasi švietimo vadelių ir imasi pokyčio nacionaliniu lygmeniu. Pavyzdžiui, Amerikos “No Child Left Behind Act” (NCLB), Lietuvos “Tūkstantmečio mokyklų projektas” (TŪM) ar Suomijos “Visos mokyklos vienodai geros”. Apie Suomijos modelį daug kalbama ir net sklando legendos, kad toj šaly nėra privačių mokyklų, nes nėra poreikio. Ne viskas silkėm klota ir pas juos. Vienoj kiečiausių Suomijos mokyklų ėmėm interviu iš mokytojų, kurie papasakojo, kad yra Suomijoj ir tų privačių mokyklų beigi tai, kad tėvai perka butus jų rajone vien tam, kad galėtų leisti savo vaikus į jų “prestižinę” mokyklą. Nes deja, bet ne visur vienodai gerai. Ką tai apskritai reiškia - vienodai gerai?

Manyčiau, kad mokyklų soduose galėtume užtikrinti tik tai, kad juose būtų pakankamai vienodai palankus dirvožemis tvariam pasėlio augimui. Kitaip tariant - palankus startas visiems. Tai reiškia, kad turėtume imtis sprendimų, kurie tą dirvą apsaugotų nuo trąšų ir kitų chemikalų (reitingai vieni jų). Dar turėtume užtikrinti įvairovę tam, kad nereikėtų be atodairos purkšti visokių pesticidų, nuo kurių nyksta ištisos rūšys. Dabar mokyklose yra kitaip. Visas dėmesys yra nukreiptas ne į dirvožemį (socialinėse sistemose - kultūrą), o į pasėlį (švietime - moksleivį), į jo dydį, gausą, greitį ir kitus pramoninio produkto parametrus. Būtent tik tai šiuo metu ir yra ūkyje (mokykloje) reitinguojama. O kai reitinguojama yra tai, kiek didelė, simetriška, blizgi ar sultinga yra paprika ir kiek gausiai jos išleidžiama į universitetus, ūkininkas (mokytojas/direktorius ir kt.) pila trąšas į savo standartizuotų monokultūrų laukus lyg rytojaus nebūtų. Jo ir nebus, jeigu ir toliau niokosim dirvožemį (socialinėse sistemose - kultūrą) jaunųjų žmonių sąskaita. Jeigu atkreipėt dėmesį į ekologiškas daržoves parduotuvėse, jos skiriasi savo išvaizda nuo tų, kurių krautuvėj daugiau ir kurios yra pigesnės. Nors dažniausiai ekologiški produktai yra mažesni, asimetriški ar ne tokie blizgūs, išmintingi žmonės renkasi (jeigu išgali) būtent juos, nes supranta, kad tvariai užaugintoj paprikaitėj tūno kur kas daugiau vitaminų, nei toj tris kart didesnėj ir blizgančioj standartizuotoj paprikoj. Pasauliui dabar labiau trūksta vitaminų, nei blizgučių. Ir verslui reikalingi ekologiški žmonės.

Liūdnoji šio amžiaus kryžkelė dėl kurios verda ir skaldosi pasaulis apima šią metaforinę paralelę tarp agrokultūros ir socialinių sistemų. Ypač švietimo. Kryžkelė:

1. Jeigu ir toliau tręšim dirvožemį ir purkšim pesticidus ant pasėlių, mūsų laukia kopa, nes dirvožemis paprasčiausiai taps smėliu.

2. Jeigu visi pasaulio ūkininkai staiga taptų tvarūs - mūsų lauktų rimtas pasninkas, nes maisto tiekimas sumažėtų ± trečdaliu.

Tai reiškia, kad turėsim priimti ir priiminėjam (dėl to ūkininkai Europoj protestuoja) nepatogius, tačiau ilgoj perspektyvoj mažiau žalingus sprendimus žmonijai, nei buvo iki šiol. Jau dabar didžioji dalis dirvožemio nesiekia reikalingų % organinio turinio, o nuo šio vos 35cm sluoksnio priklauso 87% gyvybės.

Dirvožemis yra kultūra, o kultūra yra tai kaip mes darom dalykus.

Galima nueiti į mokyklas ir adekvačiai įvertinti kiek jų kultūroje yra likę organinio turinio, reikalingo tvariam žmogaus augimui. Mano patirtis byloja, kad vis dar puoselėjamos standartizuotos monokultūros, o ne įvairovė, vis dar dėmesys nukreiptas į moksleivį ir jo performansa, o ne į kultūrą, kurioje jis auga PATS. Moksleiviai nespėja prisirpti savu tempu ir jaučiasi lyg būtų tempiami į visas puses. Mokytojai bando jiems prisiūti žiedus ir lapus, bet šie nesilaiko. Kaip ir mokytojai, jie irgi neišsilaiko. Kultūra nyksta kaip nyksta ir dirvožemis. Tai reiškia, kad susiduriame ne tik su mus supančio, o ir vidinio pasaulio ekologine krize.

Todėl vertinti ir reitinguoti nutręštos kultūros vaisius yra paprasčiausiai trumparegiška ir neekonomiška.

Šis mūsų siekis standartizuoti žmogų ir reitinguoti to sėkmę prasilenkia su ekonominiais iššūkiais, su kuriais susiduriam ar susidursim. Nedarbingumas liečia net ir tuos, kurie mokykloj darė viską, ko iš jų buvo prašoma. Linijinis švietimas savo jau atgyveno. Ankstesniais laikais universiteto laipsnis beveik garantuodavo darbo vietą. Dabar taip nebėra. Ir problema slypi ne laipsnio kokybėj, o jų kiekybėj. Akademinė kvalifikacija yra dar viena valiutos forma, todėl kaip ir visų valiutų - jos vertė keičiasi priklausomai nuo rinkos sąlygų. Kadaise baigto universiteto diplomas buvo vertingas, nes nedaugelis jį turėjo (± 1 iš 20). Dabar, kai 1 iš 3 stoja į universitetą, akademinis išsilavinimas nebėra toks išskirtinis. Dėl to ekonomikos sveikata priklauso nuo žmonių idėjų ir gebėjimo jas išvystyti, o ne "teisingo" ėjimo linija. Faktas, kad tokia ugdymo forma mokykloje, kokią turim šiandien, gali užgožti ir užgožia žmogaus kūrybiškumą ir inovatyvumą - savybes, į kurių šiandienos ekonomika turėtų remtis.

Kai Šanchajus skynė PISA reitingų viršūnę, jų tai visiškai nenustebino. Pamalonino, bet nenustebino. Nes visa jų sistema buvo nukreipta į disciplinuotą kalimą tokiem testam. Įdomu tai, kad prieš maždaug dešimtmetį Šanchajaus švietimo komisija svarstė pasitraukti iš PISA reitingų sistemos ir deklaravo:

“Mums nereikia taip vadinamų #1 mokyklų. Mums reikia mokyklų, kurios vadovautųsi patikimais ugdymo principais, paisytų mokinių fizinio ir psichologinio vystymosi principų ir padėtų tvirtą pagrindą mokinių viso gyvenimo mokymuisi. Mums reikia antreprenerių”.

Daugiausiai taškų pelnančių žaidėjų paslaptis ta, kad kol vieni žaidėjai stengiasi bėgti ten, kur yra kamuolys, šie bando atsirasti ten, kur kamuolys dar tik bus. Mokyklų reitingavimas pagal egzaminų rezultatus yra vienas iš šakalų, kurie spraudžia visą sistemą į kampą ir neleidžia pajudėti link ten, kur link šuoliuoja švietimo kamuolys.

Ką galima dėl to padaryt?

Čilės ekonomistas Manfredas Max-Neefas su kolegomis vertino ekonomikos sėkmę kiek kitaip, nei visi. Pavyzdžiui, Lietuvos sėkmę vertiname pagal bendrąjį vidaus produktą (BVP), kuris iš esmės parodo, kiek pinigų yra uždirbama tam tikrose srityse. Ši sistema rodo, kad mum sekasi, kai turtingieji tampa turtingesni, o vargšai - skurdesni. Dėl to diskusija apie visokius taip efektyviai poliarizuoja. Nes yra dvi Lietuvos. Kaip ir mokykloj yra du pramoniniai padariniai: produktas - laimėtojas ir atlieka - pralaimėtojas.

Manfredo Maks-Neefo požiūris į ekonomikos sėkmę grindžiamas tuo, ar valstybė tenkina žmogaus poreikius. Jis tyrė kokie gi yra tie pagrindiniai žmogaus poreikiai, kuriuos turėtume patenkinti, siekdami turėti saugų, sveiką ir taikų pasaulį. Pateikė Manfredas devynis poreikius, kuriuos savy talpinam kiekvienas ir kuriuos kaip “Tėve mūsų” turėtume mokėti išreikšti kitiems žmonėms:

1. Iš(si)laikymas/Pragyvenimas (Sustenance) - pagrindiniai fiziniai poreikiai, tokie kaip maistas, oras, vanduo, pastogė, psichinė ir fizinė sveikata.

2. Saugumas, apsauga.

3. Meilė - pagarba, humoro jausmas, dosnumas, draugystė, šeima, santykis su gamta, dalijimasis, intymumas.

4. Empatija - supratimas, nevertinimas, smalsumas, mokymasis ir galimybė tai daryti savu tempu.

5. Poilsis, žaidimas.

6. Bendruomenė.

7. Kūrybiškumas.

Du paskutiniai poreikiai, pasak Nesmurtinės komunikacijos (NVC) “atradėjo” Maršalo Rozenbergo yra ypač svarbūs kalbant apie saugumą ir taiką šioj Žemėj:

8. Autonomija. Kai šis poreikis nepatenkintas, dažniausiai ir įvyksta karai. Žmonės turi stiprų poreikį patys pasirinkti savo gyvenimo kelią, o ne kad jį diktuotų kiti. Autonomijos poreikis mumyse gyvas nuo pat mažens.

9. Prasmės/tikslo poreikis psichologiniam lygmeny yra bene svarbiausias ir vedantis link visaverčio gyvenimo.

Taigi, jeigu koks nors žurnalas ieškotų metodų kaip pamatuoti mokyklos sėkmę ne tik remiantis akademiniais rezultatais, tai vienas iš būdų galėtų būti į tyrimą įtraukti šiuos devynis poreikius. Tai, kiek šie poreikiai mokyklos bendruomenėj yra arba nėra patenkinti. Kita vertus, jeigu ir toliau bepramiškai matuosimės pimpalais, tai pergalės tų, kurie prisitaiko prie sistemos ir toliau brangiai kainuos tiems, kuriems prisitaikyti nepavyksta. Juk tiems, kuriems pavyksta, pavyksta ne dėl dominavimo kultūros, o nepaisant jos.

Ir kai kas nors sako “tai matuokit tuos ne akademinius dalykus, kas jum trukdo?”, manau, kad tai padaryt taip pat sudėtinga kaip autostradoj sakant: “Tai eikit pėsčiomis, važiuokit tais dviračiais, rinkit savo grybus ir klausykitės paukščių, kas jums trukdo?”.