Lietuvos moksleivių apklausa "Kaip gyveni mokykloje?"

Kai patys buvome moksleiviai, į apklausas mokykloje žiūrėjome nerimtai. Ne tik nesupratom jų reikšmės, bet ir atsakymus dažnai rinkdavomės atmestinai arba, norėdami pajuokauti, patys kažką sukurdavom. Su mumis nebūdavo reflektuojama apie gautus rezultatus, kaip galėtume drauge spręsti kylančias problemas ar kokių idėjų turime savo mokyklai. Iš tiesų man net neateidavo mintis, kad mano nuomonė, tam tikrais klausimais, galėtų kam nors rūpėti. Pamenu, kai mūsų mokykla ruošėsi įvesti uniformas. Mane ir dar vieną klasioką pakvietė pasimatuoti siūlomus modelius ir paklausė, ar mums patinka šios uniformos. Pamenu, kad tai buvo neįprastas variantas - sarafanas, džemperis - džiaugėmės ne tik, kad klausia mūsų nuomonės, bet ir kad tokias patogias ir “kietas” uniformas turėsim. Deja, džiaugėmės neilgai, nes nuo rugsėjo mūsų uniformos pavirto į pilkus kostiumėlius. Niekas iš aplinkinių vaikų nežinojo nei iš kur jos atsirado, nei kas tokį sprendimą priėmė. Kadangi nesiugdėm kritinio mąstymo, klausimai kildavo labai tyliai ir dažniausiai taip ir nugrimzdavo mūsų galvose nepasiekę paviršių. Patogu, kai pagalvoji. Tikrai paprasčiau su mumis buvo dirbti. Ir autoritetai nekvestionuojami ir klausimai susiję tik su mokomuoju dalyku. 

Dabartinė moksleivių karta kitokia nei mūsų ar mūsų tėvų/mokytojų. Šie vaikai nebijo kelti klausimų, būti nepatogiais ir ieškoti savo autentiškumo. Keliaudami po Lietuvos mokyklas ir klases, dažnai girdime, kad vaikai vis dar jaučiasi neišgirsti, jų nuomonė nevertinama arba nuvertinama, o į mokyklą nenori eiti absoliuti dauguma. Norėdami geriau suprasti kaip jaučiasi moksleiviai, 2022m. drauge su Monika Skeryte-Kazlauskiene (VšĮ Vaiko psichologijos centras) ir Paulium Sagevičium (Lietuvos moksleivių sąjunga (LMS) atlikome tyrimą apie psichosocialinę moksleivių būseną mokykloje. Tyrime dalyvavo 3014 5-12kl. moksleivių. Mums buvo svarbu, kad šis tyrimas pasiektų moksleivius visoje Lietuvoje, kad tyrime naudojama kalba jiems būtų artima ir suprantama, kad jie žinotų šio tyrimo tikslą bei tai, kad mums nuoširdžiai rūpi kaip jie jaučiasi mokykloje. Nors refleksiją Lietuvos mastu pasidaryti ir būtų sudėtinga, siekėme, kad rezutatai nenugultų į folderius ir galėtume, jais remiantis, nuveikti ką nors naudingo moksleivių ir mokytojų labui. Turbūt nieko keisto, kad skaitydami tyrimo rezultatus sulaukėme ne vieno komentaro, kad "vis tiek šito neskaitot”, “vis tiek jum nerūpi”, "kad ir ką sakysiu vis tiek neišsipildys ir bus belekaip nuobodu ir žiauru”. Normalu, gavęs progą išsiventiliuoti, žmogus tai ir daro. Svarbiausia, kad savo nusivylimą išsako. Pavojingiau, kai žmogus užsisklendžia, nusivilia, jam niekas neberūpi.

Tyrimu "Kaip gyveni mokykloje?" siekėme išsiaiškinti moksleivių psichoemocinę būseną mokykloje, taip pat psichosocialinius aspektus, tokius kaip tarpusavio santykiai klasėje tarp bendraklasių, su mokytojais ar aplinka, kurioje mokomasi. Tyrimas buvo pristatytas ESAM 2022 konferencijos metu.

– tai mocinis ir ocialinis ugimas okykloje. 

Iniciatyvos – tvari ir įtrauki Lietuvos ugdymo(si) kultūra. 

– kurti emociškai ir socialiai saugią aplinką švietimo įstaigose, atliepiant autentiškos bendruomenės poreikius ir įtraukiant kiekvieną jos dalyvį į empatiškos bei demokratiškos kultūros kūrimo procesus.

”Kai kurie mokytojai gąsdina dėl egzaminų (esą mokiniai nepajėgs jų išlaikyti), kas dar labiau padidina baimę ir nerimą net ir gerai besimokančiam mokiniui, kiti kartais per daug sureikšmina pažymius, todėl kyla konkurencija - .” 

“Atsiskaitymų krūvis labai didelis ir neišsimiegam.

“Žodis "autistas" kažkodėl vis dar mėtomas, kaip įžeidimas.” 

“Vagia bei laužo daiktus, , , jautiesi nesaugus mokykloje, tam tikrų asmenų, , keiksmiažodžiai kiekvaname kampe.” 

“Tie, kurie paprasčiausiai vaikšto koridoriais ir kiekvieną dieną , kad gal juos sumuš. Bent mokykloje būtų gerai turėti saugią vietą kur nesi šmeižiamas už tai, kas esi.” 

Sulaukėme daugybės atsakymų, kurie nurodo grėsmę ne tik psichinei, o ir fizinei sveikatai:

“Esu nekartą mačiusi, kaip .”

“8-tokai nevaldomi, <...>” 

“Dauguma vaikų nes neskanu, <...>” 

“<...> ”

“Mokykloje todėl yra <...>” 

Paklausus, ką būtų galima pakeisti siekiant gerinti emocinį klimatą mokykloje ir klasėje, moksleiviai rašo:

„Visada turiu mintyse, kokių lektorių galėtume pasikviesti, o slapta svajonė - kas savaitinės meditacijos klasėse ir kas savaitiniai aptarimai su nuoširdžiu “Kaip jautiesi?” susėdus į ratą klasėse.“

„Gera idėja būtų kiekvieną mėnesį kalbėti su kiekvienu vaiku atskirai, nors ir 5-10 minučių.“

„Norėčiau, kad mokykloje būtų mokoma tokių dalykų kaip pažinti emocijas, kaip auginti savo savivertę, kaip susirasti tikrų draugų, kaip nepasiduoti, kai eilinį kartą sufeilini...“ 

Saugumas yra bazinis kiekvieno žmogaus poreikis, todėl ypač svarbu jį užtikrinti vaikams mokykloje, kur jie praleidžia tiek daug laiko, kur formuojasi jų asmenybės, santykis su kitais žmonėmis ir aplinka, kurioje jie mokosi. Mūsų, suaugusiųjų, užduotis užtikrinti, kad ta aplinka būtų maksimaliai saugi. Ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. 

Čia prieiname prie kito svarbaus reiškinio - kultūros ir to, kaip mes bendraujame vieni su kitais. Stebiuosi, kai kas nors iš mokyklos bendruomenės sako, kad "pas mus patyčių nėra" arba, kad "pas mus vyksta įvairios prevencinės programos, tai su patyčiom problemų neturim". Patyčios ir apskritai smurtinė komunikacija taip giliai įsišaknijusi mūsų bendravimo kultūroje, kad komunikacijos reikėtų mokytis kaip naujos kalbos.

Kai grįžome iš savo kelionės "Wade into Adventure" po pasaulio mokyklas, svajojome apie empatijos pamoką, kurios pagrindas būtų bendravimo kultūra, konfliktų sprendimas, emocinis raštingumas. Deja, nei ėjimas "per viršų", kalbantis su švietimo politiką formuojančiais žmonėmis, nei ėjimas "per apačią" siūlant tokią pamoką mokykloms, neužsikūrė. Vieniems tai atrodė neįmanoma, kitiems per sudėtinga ar ne pakankamai svarbu. Tuo tarpu Danijoje, nuo 6 iki 16 metų, vaikai turi empatijos pamokas. Tai nėra viena ar kelios pamokos per metus, tai bendrojo lavinimo programos dalis, einanti greta tokių dalykų kaip matematika ar gimtoji kalba. Kas vyksta jos metu? Patys gražiausi dalykai: mokslieviai ir mokytojai bendrauja.

Grįžtant prie patyčių, į klausimą “Ar per pamokas kas nors patiria neteisybę – kaltinimus be priežasties, menkinimą, šaipymąsi?” Tokia statistika ir ją iliustruojantys komentatai kelia nerimą: 

“jos mane apkalba ir skriaudžia, žemina, atima mano draugus.”

“Anglų tiesiogine ta žodžio prasme ” 

“Keli bendraklasiai anksčiau negerai elgdavosi, bet dabar pasitaisė. Niekada nepastebi jų pažangos, o tik prisimena kokie "negeri" jie buvo seniau.” 

“Klasėje yra <...> visi apie tai žino tiesiog galbūt tas asmuo iš kurio tyčiojamasi nelabai suvokia prieš keliant nuotraukas ar video į internetą, kad tai gali turėti pasekmių.” 

Mokykloje vaikai mokosi savižinos, savikontrolės, atsakomybės, todėl ypač svarbu padėti jiems įsisąmoninti dėl kokių priežasčių gali kilti tam tikras elgesys ir kaip su tuo tvarkytis. Akivaizdu, kad patyčios įvairiais lygmenimis (ne tik tarp vaikų, bet ir tarp mokytojų, mokytojų-administracijos ar mokytojų-vaikų) mokykloje itin dažna problema. Taip pat akivaizdu, kad metodai, kuriais bandomos spręsti šios problemos, dažnai yra neefektyvūs.

Jei norime sisteminio pokyčio, turime dėti sistemines pastangas. Svarbu pasiūlyti ir suteikti pagalbą ne tik konfliktuojančiomis pusėmis, bet ir esantiems aplinkui, įtraukti visą mokyklos bendruomenę atkuriant pasitikėjimą ir pagarbą. 

Tai, jog mokyklose skurdžiai mokomės bendravimo kultūros, sukelia ir daugiau problemų, kurios ne retai veda į vienišumą, nepasitikėjimą savimi, depresiją ar kitus psichologinius iššūkius.

“” 

“Mokykloje aš , visi turime savo draugų grupeles, tad aš prie draugų ” 

Analizuojant tyrimo rezultatus, į paviršių išniro dar kelios temos.

“Baisiausia yra istorijos pamoka. , nes , kartais jau geriau sakyt kad nežinai negu pasakyt neteisingai.” 

“<...> , bent jau taip atrodo, , todėl ir pasakyti "neteisingos" nuomonės.“ 

“” 

“” 

“Mano klasė mokykloje yra mokytojams <...>”

“<...>

“Na, nors gimiau mergina - į dieną <...> Tokiems žmonėms kaip man, , net ir klasėje su mokytoju.” 

“Vis dar aktuali problema yra berniukų ir mergaičių skirstymas (kai tai tikrai nereikalinga). Kad ir kaip man patinka mano mokykla, joje pasitaiko tokių situacijų, kai Na pavyzdžiui fizika: mokytoja beveik kiekvieną pamoką kartoja, kad berniukai gali labiau pasidomėti, nes juk jiems įdomiau kaip veikia pvz. varikliai. Mane kuri labai domisi fizika, tai mane labai skaudina ir atstumia.” 

Tiek klaidų sureikšminimas, tiek vertinimas ar lyginimas sukelia daug streso ir įtampos. Paauglystės metas "pajautrintas" ir dėl aplinkos keliamų lūkesčių, ir dėl savo pačių susigalvotų standartų, noro įtikti ar išsiskirti ir pan. Tiek lūkesčių atlaikyti psichikai ne menkas iššūkis. O kur dar tokie papildomi veiksniai kaip neišsimiegojimas, nesveikas maistas ar sveiko maisto stoka, ilgos valandos praleidžiamos prie kompiuterio ar telefono, mažai laiko praleidžiamo gryname ore. Va ir turime tiksinčią bombą. 

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad

Na ir galiausiai, noris paminėti demokratiškumą apie kurio apraiškas mokykloje taip pat norėjome išsiaiškinti tyrimo metu. Paklausus "

Prisidėti prie mokyklos labiau nori vyresni moksleiviai (0,118**), kurie geriau jaučiasi mokykloje (0,219**), kurie suvokia mokyklą kaip gerą (0,237**). 

"<...> <...>"
“Dažniausiai , nors sakoma kad bando padaryti ką gali."
"Labai dažnai mokytojai su mokiniais bendrauja taip, kad jaučiasi skirtumas, kad "

"Kai kurie mokytojai priverčia jaustis "

"Mūsų mokyklą , net vyresnių vaikų."

Tuo tarpu moksleiviai, kurie turi galimybę dalyvauti sprendimų priėmime ir laiko savo mokyklą demokratiška arba demokratiškesne: 

Geriau jaučiasi per pamokas (r =0,479**), geriau jaučiasi su bendraamžiais (0,334**), geriau jaučiasi mokykloje (0,542**) 

Paklausus, kokių sprendimų imtųsi, siekdami auginti mokykloje demokratiškumą, moksleiviai rašo:

„Klausyti ką moksleiviai bando pasakyti, jų neignoruoti <...> nežiūrėti į mokinius, kaip į statistikos dalis...“

„Mes moksleiviai tikrai žinom ir mokam dalykų, kur mokytojai gal net nenutuokia.“

Šis paskutinis sakinys puikiai apibendrina viltį, kurios ieškome atvykę į kiekvieną mokyklą. Nes kiekviena mokykla, kad ir kokia ji būtų, augina savyje begalinį potencialą - žmones, kurie mokosi kurti savo dabartį ir mūsų visų ateitį.

Ateinančių metų pradžioje pasirodys Vilniaus universiteto leidinys, kuriame galėsite rasti ir mūsų

Arklystu

- tvarios kultūros kūrimo metodiką mokykloms ir ne tik.

Ačiū Monikai Serytei-Kazlauskienei ir Pauliui Sagevičiui už pagalba atliekant šį tyrimą. Už tai, kad rūpi, kaip moksleiviai jaučiasi mokyklose.

#ESAMpokytis #ŠvietimoNuotykiai