Grąžinkime vaikams skolą. II dalis.

Tautvydas Meldaikis
2022-12-30
8 min
Pamenu kaip vienoj Vilniaus knygų mugėj, Jono Meko knygos pristatyme, Tomas Venclova dalinosi istorija apie tai, kaip jo vienas bičiulis mostelėjo jam idėją. Apie tai, kas būtų, jeigu prie dangiškųjų vartų teisiami būtų ne pavieniai žmonės, o tautos. Įsivaizduokit, ateina prie vartų lietuviai ir sako:
- Va, mes sunkiai gyvenom, daug prityrėm, išgyvenom ir net kalbą išsaugojom… Skelbkite savo verdiktą.
- Na tai kas, kad išsaugojot kalbą? Ir kas, kad išgyvenot? O ką sukūrėt? - paklausė. - Štai šumerai neišgyveno, bet sukūrė tiek, kad turbūt yra gyvesni net už jus.
Jonui Mekui ši Tomo Venclovos bičiulio idėja nepatiko ir jis atrašė nesutikimą. Jame išdėstė, kad nieko mes neturim kurt, nieko neturim daryt ir kad tai yra biurokrato požiūris. Reikia tiesiog gyvent ir sugyvent, tiesiog būt ir draugaut. 
Man artimas šis Jono Meko požiūris. Ypač, kai galvoju apie sisteminius švietimo procesus, nuo kurių taip stipriai priklauso
tiesiog gyvent ir sugyvent, tiesiog būt ir draugaut
konceptas. Nebent gyveni girios apsupty, moliniame namuke, nesi priklausomas nuo jokio tinklo ir tave vietinė fauna pažįsta kaip tokį, kuris juda tyliai, nes nenori maišytis gamtai. Tokiu atveju, tavąjam gyvenimui sisteminiai procesai, galimai, nedaro įtakos. Arba esi Danijoje, kuri valstybiniu lygmeniu palaiko savo bendruomenės iniciatyvas steigti tokią mokyklą, kokios būtent tai bendruomenei reikia ir dar skiria 80% finansavimo, tokiu atveju, sisteminiai procesai tau daro gerą įtaką. Apie tai išgirdome lankydamiesi vienoje iš Danijos Folk Højskole mokyklų:
Kaip pamatuoti ir suprasti kokią įtaką Lietuvos sisteminiai procesai daro Lietuvai? Kaip atrasti pokyčio kryptį? Galbūt mokyklose reikėtų matuoti ne tik akademinius rezultatus, o ir "tiesiog gyvent ir sugyvent" rodiklius. (Su)gyvent su savimi, su kitu ir su aplinka bei mokymosi procesu. Būtų stipru, jeigu valstybiniu lygmeniu kurtume kultūrą, kuri motyvuotų išstumdyti klasėse stalus ir sutalpinti joje žmonių ratą. Ratą, į kurį galima atnešti problemą arba idėją. Kuriame galima kurti santykį. Kiekvieną savaitę. Visus mokslo metus. Kiekvienam bendruomenės nariui, nuo jauniausio iki vyriausio, nuo reitingo apačios iki viršaus.
Man atrodo, kad po kurio laiko, jau nukritus durpėms nuo blauzdų, galėtume praverti dangiškuosius vartus ir sakyti: "Štai - ryšys, kurį sukūrėm".
Jonas Mekas, Walden, 1969
O gal visgi nereikia nieko suprast, matuot ar keist? Gal tai tik biurokrato požiūris?
Patiriu vidinį konfliktą, nes tikiu, jog pats žodis "keisti(s)" yra smurtinis tiek, kad su juo atėjus pas, sakykim, mokytoją, galimai būsi išprašytas pro duris ir nebūtinai skambančiu palydėjimu: "Užknisot su savo pokyčiais".
Vis tik manau, kad norint išjudėti iš mirties taško, reikia priimti drąsius sprendimus, o tam reikalingas pakankamas kiekis kantrių judančiųjų. Mirties tašku vadinu situaciją, kai esi įklimpęs į pelkę ir negali pajudėti, o jeigu ir pajudi, tai grimsti vis giliau. Tada sukausto baimė, tampi įkaitu ir pamažu įsimyli savo pagrobėją, o pripratęs nejudėti, pradedi ginti lauk tuos nelemtai drąsius sprendimus žengti iš mirties taško. Taip tampi maloniu negyvėliu. Tuo, kuris neatskleidžia savo jausmų bijodamas dėl to ką pasakys kiti.
"Daryk kaip lieptas ir nė krust!". Aš, asmeniškai, mielai daryčiau kaip lieptas, jeigu tik tas lieptas stovėtų judančiam vandeny. Tokiam, pro kurį teka arba į kurį įteka upė ar šaltinis, giluminiai vandenys ar plaukioja sveika žuvis. Tokį, į kurį ilipęs galėtum išlipt. Viliuosi, kad suprantat ką turiu omeny.

Mingailė daro kaip liepta
Kenas Robinsonas, cituodamas Bendžaminą Frankliną, išskyrė trijų tipų žmones: nepajudinami, pajudinami ir judantys. Jis rašė, kad kai kurie žmonės nemato poreikio ir nenori keistis. Jie tupi kaip rieduliai srovėje kol įvykiai teka aplink juos. Tegu teka. Tegu pokyčių srovė palieka juos už nugaros. Nieko dėl to negalime padaryti. Jeigu ir galėtume, šie žmonės jau nebebūtų nepajudinami. Jie būtų pajudinami, o pajudinami žmonės mato pokyčio svarbą. Galbūt jie nežino ką konkrečiai reikėtų daryti, bet yra atviri būti įtikintais ir veikti taip lyg žinotų. Turime dirbti su šiais žmonėmis, formuoti partnerystes, kartu svajoti ir kurti planus. 
Yra ir tie, kurie juda -
pokyčio agentai
. Jie įžvelgia kitokios ateities pavidalą ir atkakliai siekia jį formuoti. Patys veikdami ir bendradarbiaudami su kitais judančiaisiais, jie supranta, kad ne visada reikia laukti leidimo daryti tai, kas svarbu. Kai juda pakankamai žmonių, tai tampa judėjimu ir jeigu judėjimas turi pakankamai energijos, jis tampa revoliucija. Švietimui būtent jos ir reikia.
Manau, kad dabartinė Švietimo ministerija yra drąsi tiek, kad mėgintų kelti koją virš klampynės. Tikiuosi, kad jiems pavyks, o ištraukus koją, pirmas žingsnis nebus vėl atgal į pelkę. Jeigu manęs paklaustų ko palinkėčiau ministerijai, tai priiminėjant svarbius įstatymus, pavyzdžiui, susijusius su pasiekimų vertinimu, linkėčiau atsižvelgti į šį
memą:
Memas iš interneto
Mudu su Mingaile nuo praėjusių metų rugsėjo su Arklystu programa keliavome po Lietuvos mokyklas. Nuo lapkričio kur kas mažiau laiko praleidžiame mokyklose. Apmaudu, kad ministerija taip ir nepratęsė Geros savijautos programos, kurios dėka ir sukūrėme . Tai buvo puiki galimybė Lietuvos moksleiviams užsakyti psichoemocinės sveikatos stiprinimo paslaugą iš daugybės įvairių žmonių ar organizacijų. Šios programos metu susitikome su daugiau nei 3000 moksleivių ir praleidome su jais visą mokyklinę dieną. Pasakojom istorijas apie savo laikus mokykloje, kai patys ten mokėmės ir kai dirbom. Dalinomės istorijom iš kelionės aplink pasaulį ir apie mokyklas, kurias aplankėm, o tada išklausėm kiekvieną iš jų. Tai svarbu - būti išgirstu ir nevertinamu. Nors dalintis netūrėtų būti privaloma, sudaryti mokykloje galimybes tai daryti nuosekliai yra kertinis pokyčio akmuo. Pokytis įmanomas tik įtraukiant kiekvieną. Kiek
jis ar ji įsitrauks nėra taip svarbu. Svarbiausia sudaryti nuoseklią galimybę įsitraukti, o tai ir yra plačioji įtraukiojo ugdymo prasmė. Tik užtikrinus, kad kiekvienas mokyklos bendruomenės narys turės laiką ir erdvę atnešti savo idėją arba problemą, kurią mato ar jaučia, tik tada galėsime paruošti bendruomenės dirvą ir siaurąjai įtraukiojo ugdymo pusei - organiškai, ypatingus poreikius turinčių žmonių integracijai. Kai pagrindas yra kultūra arba dirvožemis, kitaip. Apie tai kalbėjau . Tiesą sakant, kalbėčiau ir kalbėčiau apie agrokultūros ir švietimo paralelę, nes man atrodo, kad tai yra geniali Sero Robinsono įžvalga.
Arklystu poreikio iliustracija, kurioje atsispindi tai, kaip moksleiviams reikia tokio ir panašaus dėmesio
Dar svarbu yra nepamiršti žaidimų! Nors galėtume juos klasėse žaisti kasdien, kažkodėl nustojome tai daryti. Viena auklėtoja, kai paklausiau ar jos klasėje yra žaidžiama, atsakė: "Na, jie jau septintokai, čia jau nebe vieta ir ne laikas žaisti". Toks požiūris tikrai nepadės sukurti įtrauk(l)ios mokyklos. Kadangi nustojome žaisti, tai ir pačių žaidimų trūksta. Tai yra viena iš priežasčių, dėl kurių klasės susiskaldžiusios, o mikroklimatas jose nėra darnus. Žaidimas yra būdas pažinti ir ne tik mokytis, o ir išmokti. Ne tik apie save, o ir apie kitus. Kalbu ne vien tik apie lavinančius žaidimus, o ir apie žaidimus, kuriuos itin vertina stovyklų organizatoriai ar įmones auginantys vadovai. Žaidimai, kurių metu sutaupai daugybę laiko kuriant tarpusavio santykius, ieškant lyderystės ar fiksuojant grupės dinamiką. Visi šie žaidimai įeina į ilgą
Serious games
arba rimtųjų žaidimų sąrašą. Rimti žaidimai apjungia mokymosi strategijas, žinias ir struktūras bei žaidimo elementus tam, kad mokytų konkrečių įgūdžių, žinių bei kompetencijų. Neradau lietuviško vertimo terminui “Serious games”, tad išverčiau pažodžiui.
Serious neprivalo būti rimtas

"Why so serious?" arba "Per daug rimties gali pakenkti sveikatai". Iliustracija iš interneto.
Žaidimu grįstas ugdymas yra efektyvus būdas mokyti(s) ir padeda įsitraukti. Vienoje Kalifornijos savireguliacinio mokymo(si) (
Self-directed learning
) mokykloje pavadinimu “Rock Tree Sky” kalbėjomės su jos direktoriumi Džimu. Rodydamas į klasėje stalo žaidimą entuziastingai žaidžiančius moksleivius, jis pasakojo, kad nėra tiek svarbu į ką yra įsitraukę vaikai, kiek svarbu yra tai, kad jie yra įsitraukę. Galite jį išgirsti apie tai kalbant šiame mūsų video:
Lapkričio pabaigoje lankėmės Suomijoj, dalyvavome Tamperėje vykusioje konferencijoje (Games and learning alliance conference). Ši kelionė buvo bendro darbo su Vilniaus universitetu pradžia. Ateinančius pusę metų
kursime sužaidybintus procesus emocinio ir socialinio augimo mokyklose kryptimi. Jeigu mums pavyks sukurti kažką tikro ir efektyvaus, šias priemones perduosim besiruošiantiems eiti mokytojo keliu. Labai džiaugiamės, nes tai yra galimybe papildyti mokytojo kraitelį ir padėti platesniam moksleivių ratui pasiekti .
Sužaidybinimo iliustracija iš interneto
Sužaidybinimas
(gamification)
apibrėžiamas kaip strateginis bandymas tobulinti sistemas, paslaugas, organizacijas ir veiklą sukuriant panašią patirtį, kaip ir žaidžiant, siekiant motyvuoti ir įtraukti vartotojus.
Suomijoje susipažinome ir su kitu terminu -
playification.
Šį terminą apima taisyklės ir žaidimo mechanika, tačiau, skirtingai nuo
gameification,
neapima taškų ar ženkliukų rinkimo (
pointsification
) kaip motyvacinio šaltinio. Vietoje to, pasitelkiami įvairūs žaidimo elementai įprasminantys įvairius didaktinius pasirinkimus mokymosi turinio kontekste. Kuriama konstruktyvi klaidų kultūra, ritualai, vaidmenų žaidimai, misijos, humoro, spontaniškų ir kvailojimo elementų naudojimas rimtose temose, taip pat kauliukų mėtymas,
laimės ratų
sukimas, ėjimas pasivaikščioti ir t.t.
Norėdamas atskirti
Playification
nuo
Gamification
(
sužaidybinimo)
, naudosiu terminą -
sužaisminimas.
Mano žiniomis, abu šie terminai patenka po Žaidimų pedagogikos sparnais (
Ludic didactics
). Visgi, labiau šią (Ludic) kryptį siečiau su sužaisminimu, nei sužaidybinimu. Norėtųsi tikslesnio lietuviško vertimo į tiesioginį
Ludic
, nusakantį spontanišką ir nerežisuotą žaismingumą. Kitu atveju, manau, kad sužaisminimas susikerta su
sužaidybinimu
, kur tikslas yra taškai, finišas, lyderių lentelės ir panašiai.
Buitinių playification užuomazgų galima rasti neseniai bičiulių išleistoje knygoje.
Daugiau apie GALA konferencijos patirtį galite paskaityti ČIA. Daugiau apie suomiško ugdymo modelį galėsite sužinoti iš netrukus pasirodysiančio Mingailės straipsnio, kuriame bus ir interviu su Anna Hart iš Helsinkio Ressu bendrojo ugdymo IB mokyklos. Anna dalinasi ir šioje Michael Moore dokumentikos “Where to invade next” ištraukoje apie tai, kodėl švietimas Suomijoje laikomas geriausiu pasaulyje:
Grįžtant prie pokyčio.
Bendraujant ne tik su moksleiviais, o ir su jų mokytojais, pastebim, kad pokyčio poreikis neabejotinai yra. Kai kuriais atvejais jis panašus į troškulį, kurį jaučia dykumoje paklydęs žmogus. Kai lūpos jau suskilusios, o viltis jas suvilgyti blėsta. Šį vaizdinį išsinešiau iš vienos mokyklos, kurioje mokytoja atvirai dalinosi apie skaudžią realybe autoritarinėse mokyklose. Kai
mobingą
patiri ne tik iš administracijos, o ir moksleivių, kai kolegos susipriešinę ir nėra savitarpio pagalbos. Kai vyrauja baimė, įtampa ir stresas. 
Jeigu susiduriate su panašiais dalykais, yra tokia iniciatyva . Joje kuriama saugi erdvė, kurioje pedagogai dalinasi savo kasdiene nešama našta tam, kad į darbą eitų emociškai ramūs, turintys daugiau jėgų ir motyvacijos.
Kai lankėmės Hamburgo Max Brauerio mokykloje, ten mokytojai tarpusavio palaikymą ir bendradarbiavimą įvardijo kaip vieną svarbiausių sėkmingos mokyklos sudedamųjų elementų.
Hamburgo Max Brauer mokykla
Neramu, kad jeigu kuo greičiau nesusitarsime kokia šiandien turėtų būti mokykla, tai prarasime daug brangaus laiko ir gyvybiškai svarbios energijos. Nors sakoma, kad keistis niekada nevėlu, negaliu atsikratyti minties, jog jeigu dabar nesukursime tvaraus pagrindo pokyčiui, tai jo banga paliks už nugaros ne tik nepajudinamus, o ir visus kitus ape kuriuos kalbėjo B. Franklinas. Logiška, kad vienas pirmųjų žingsnių kuriant mokyklą tokią, kokia ji turėtų būti, yra įsivaizduoti kokia ji galėtų būti. Toliau seka paleidimas, pa(si)tikėjimas, drąsa ir, galiausiai, Jonas Mekas.
Kitoje "Grąžinkime vaikams skolą" dalyje kalbėsiu apie tai, kokia mokykla yra dabar, kokia galėtų būti, ką galime dėl to padaryti.
I dalį galite paskaityti ČIA.
Neįsivaizduojam kaip Švietimo nuotykiai galėtų daryt tai, ką daro be nuostabaus palaikymo . Ačiū!
Kviečiam prisijungti :)
Prisidėk prie mūsų misijos
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk Švietimo nuotykių savo pašte
Prenumeruoti
VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
info@svietimonuotykiai.lt
© Švietimo nuotykiai