Grąžinkime vaikams skolą. I dalis. Įžanga

Ar mokykla į kurią norėtų eiti ir moksleiviai ir mokytojai yra utopija?

Aš manau, kad sekdami paskui dabartinę švietimo kelrodę, tokia mokykla yra utopija. Pati tokia, kokią ją galėtume įsivaizdoti. Ką jau kalbėti apie sociokratiją, kuri yra demokratijos išsipildymas. Kelionės po pasaulį metu, Nyderlanduose aplankėme sociokratinę mokyklą pavadinimu "DOE040". Šioje mokykloje radome viską: laisvę, pasitikėjimą, atsakomybę, LARP, filosofus, chemikus, poetus, dailininkus, programuotojus, inžinierius ir daugybę kitų tyrinėjančių jaunų žmonių. Nuostabu, kai autentiškos asmenybės turi visas galimybes ugdyti(s) tai, kas juose gyva, kas apdovanoja vidine motyvacija ir leidžia pasiekti savas viršūnes. Tiesa sakant, jeigu kada nors sumanytumėte kurti mokyklą, tai linkiu kurti panašią į šią mokyklą Nyderlanduose:

Ar esate pagalvoję apie tai, ką jums apskritai reiškia mokykla? Ar tai vieta, kurioje gali tave išmokyti? O gal vieta, kur išmokti privaloma? Galbūt tai daugiau nei vieta? Jeigu tai daugiau nei vieta, tuomet kas tai? Ką mes, besimokanti bendruomenė, su(si)kuriame objekte, kurį vadiname mokykla?

Į šiuos klausimus galima atsakyti labai paprastai ir pragmatiškai, tačiau galima nerti ir kiek giliau. Vargu ar žmogui tokiose temose pavyktų nunerti tiek, kad jau ramiai galima būtų išnerti. Net valstybės, kurios skina švietimo viršūnes, vis dar naršo.

Šiame keturių dalių rašinėlyje pasidalinsiu keletu dalykų apie švietimą ir kultūrą. Tik perfrazavus švietimą, mokykla į kurią norėtųsi eiti moksleiviui ir jo mokytojui nebus utopija, tad kalbėsiu apie požiūrį į mokyklą, savaime sufleruojantį į sprendimus švietime. Sprendimus, kurie ateina iš ten, kur mes, kaip laisva ir demokratiška visuomenė, mano nuomone, bandome eiti.

Dar noriu pabrėžti, kad, nepaisant visko, pati galimybė eiti į mokyklą yra nuostabi, o tai, kad dabartinėje švietimo situacijoje vis dar turime mokytojų yra neįtikėtina. Turėtume jais rūpintis, nes kaip Prancūzijos Slyvų kaimelyje mūsų sutikti vienuoliai sako: "Laimingi mokytojai išgelbės pasaulį".

Pradėkime nuo to, kad senojoje graikų kalboje σχολή reiškia „laisvalaikis”. Iš šio žodžio kilo lotynų scola - mokykla. “Antikinė užuomina į mokymosi idealą, kai mokantis buvo siekiama žinojimo, o ne ekonominės naudos.” 

"Kokia man nauda iš to, kad šitai žinosiu?"

Tai gali būti natūralus klausimas, tačiau neretai jis būna perteklinis ir nepadeda mokytojui padėti moksleiviui įgyti kompetencijų. Turiu omenyje, kad signalas, kurį iš dabartinės sistemos netiesiogiai (o kartais ir labai tiesiogiai) gauna mokseiviai yra: "Būsi apdovanotas ir nebūsi nubaustas". "Kas man už tai" ir "Prašau, nebauskit" yra dalis priežasčių, dėl kurių Lietuvoje moksleiviai eina labiau į skolą nei į mokyklą. Ugdymo(si) procese labai svarbu išlikti atviru ir kurti tokią ryšio kokybę, kuri padarytų įmanomu. Kai su pertekliniu turiniu užkertame tam kelią ir atnešam baimę klysti, nespėti, ne(pri)tapti ar pralaimėti, tada tai, kas moksleiviuose ir mokytojuose gyva yra suvaržoma, o kartais ir nuvysta.

Taigi, sakykim, kad moksleiviai eina į skolą. Iš ko tada jie skolinasi?

Pasak Amerikos autochtonų, žemes mes skolinamės iš savo vaikų. Tokiu atveju, nieko nuostabaus, kad šių laikų jaunimas, su Greta Thunberg priešakyje nerimsta. Jie supranta, kad skolos gali ir nebeatgauti. Supranta, kad nebus kaip jos gražinti ir patiems.

Manau, kad problema iš dalies slypi tame, kad įvairios socialinės problemos apima įsisenėjusius socialinius reiškinius. Dėl šių reiškinių, įgyvendinti pokyčius, kad ir kaip jie nuostabiai skambėtų ar būtų moksliškai pagrįsti, tampa per sudėtinga. Esu girdėjęs, kaip vienoje “Tėve mūsų” maldos interpretacijoje kviečiama dalyje, kaltes įžvelgti kaip skolas .

Ar manote, kad mokykla yra privilegija? T.y. išskirtinė sąlyga ir įpareigojimas būti patręštu? Na, jeigu susikoncentruojama į kuo geresnį, kuo didesnį ir kuo gausesnį derlių, tai trąšos skamba daugiau ar mažiau logiškai. Priemonės, tokiu atveju, dažniausiai yra teisinamos tikslu

Tačiau kaip su tvariaisiais ūkininkais? Kaip su ta visuomenės dalimi, kuri mano, kad su pasauliu nėra viskas tvarkoje ir, negana to, tiki, kad dalis viso to priežasčių yra industrinės revoliucijos metu užduotas geresnis, didesnis ir gausesnis tempas? Kaip su tais, kurie sąmoningai atsigręžė į gamtą, siekdami išsaugoti nepamainomai svarbų dirvožemį?

Seras Kenas Robinsonas kalbėjo, kad švietimas visą laiką buvo orientuotas į mus supantį pasaulį ir labai mažai dėmesio skyrė vidiniams pasauliams (įsivaizduokim, kad vidinis pasaulis yra vandenynas, kuriam skiriam vos 5% dėmesio). Jis ragino suvokti, kad kuriant socialines sistemas, tokias kaip švietimas, atkartojome tas pačias klaidas kaip ir kurdami agrokultūrą. Sukūrėme nenatūralią, trumparegišką ir netvarią švietimo sistemą, kuri orientuota į derlių, pabrėžiant akademinius rezultatus, stojančiųjų į universitetus kiekį ir kitus panašius rodiklius.

Tai yra taip pat beprasmiška ir netvaru kaip ir agrokultūrinės sistemos besiremiančios industriniais principais, kai susitelkiama ne į dirvožemį, o į tą patį geresnį, didesnį ir gausesnį derlių. To pasekoje yra nualinamas dirvožemis, nuo kurio šiame pasaulyje priklauso 87% gyvybės. Tiesa sakant, toji žemės plutelė yra tokia plona, kad didžioji jos dalis jau nuniokota.

Ši agrokultūros ir švietimo paralelė padeda suprasti, kad socialinėse sistemose irgi yra tvarumo principai. Kai dirvožemis yra kultūra. Tvarūs ūkininkai supranta, kad pasirūpinus dirvožemiu ir užtikrinus įvairovę, visu kitu bus pasirūpinta savaime.

Kaip suprasti?

Neužtikrinus įvairovės, nesusidaro natūrali apsauga, todėl tenka pasitelkti kenksmingus pesticidus (žalingas taisykles), nuo kurių nukenčia ne tik vabzdžiai, o ir nuo jų mitybos grandinėje priklausantys graužikai bei paukščiai.

Taigi, ko turėtume švietimo pokyčio kelionėje ieškoti? Na, bent jau aš norėčiau eiti į tokią mokyklą, kuri puoselėtų įtraukią ir patrauklią, sveiką, saugią ir gyvenimo prisotintą kultūrą. Kitaip tariant, atsispindėtų neformalioje, Elektrėnų moksleivių sąjungos pirmininko Pauliaus Sagevičiaus įžvelgtoje iniciatyvos pusėje -

Manau svarbu paminėti, jog tvirtai tikiu, kad tokia mokykla į kurią norėtųsi eiti gali egzistuoti ir Lietuvoje. Mokykla, kuri perfrazuoja švietimą ir akcentuoja tokį ugdymą, kuris įgalina moksleivius suprasti juos supantį pasaulį bei savo pačių talentus tam, kad šie galėtų išsipildyti kaip individai ir kaip aktyvūs, empatiški piliečiai. Tik perfrazavus švietimą, mokykla į kurią norėtųsi eiti nebus utopija.

Švietimo nuotykius tai motyvuoja. Dar motyvuoja tai, jog pasaulyje apstu veikiančių priemonių, kurias pasitelkę jau vakar galėjome pradėti kurti emociškai ir socialiai aug(in)ančią Lietuvos mokyklą. Mahatma Gandis pasakytų, kad kol neįkūnysime pokyčių, kuriuos norime matyti, jokių pokyčių niekada ir nebus. Akivaizdu, moksleiviai turi įkūnyti pokyčius, nes kitaip jokių pokyčių niekada ir nebus. Tačiau kaip kažką įkūnyti, jeigu nesi į tą kažką įtrauktas? Lygiai taip pat sunku bus užtikrinti ypatingųjų poreikių įtrauktį, jeigu įtrauktis nebus įkūnyta didžiosios mokyklos bendruomenės dalies - moksleivių ir jų mokytojų. Tik užtikrinę įtrauktį plačiąja prasme, galėsime paruošti dirvožemį siaurąjai įtraukties pusei.