Apie suomišką švietimą. Interviu su mokytojais iš Ressu mokyklos

Ačiū Johannai, kuri paskutinę minutę sužinojus, kad dar turėsime laisvą dieną Helsinkyje, padėjo mums susiorganizuoti vizitą mokykloje, kurioje iki motinystės atostogų dirbo. Ryte, drauge su būriu vaikų, jau laukėme mokytojos Annos, kuri turėjo mus pasitikti (į mokyklą vaikai įleidžiami prieš pat prasidedant pamokoms). Šįkart pamoka vyko kitame pastate, kurį mokykla nuomojasi, nes dėl kaip reikiant padidėjusio vaikų skaičiaus nebetelpa į senąjį pastatą, kuris gyvuoja jau daugiau nei šimtmetis. Ši mokykla ypatinga dar ir tuo, kad joje pradinukai ir progimnazistai mokosi pagal IB programą. Tokią programą jaunesniems moksleiviams siūlo kol kas tik trys Suomijos mokyklos.

Tarptautinio Bakalaureato Organizacijos misija pabrėžia, kad "dėmesys skiriamas tarptautiniam supratingumui ir atsakingam pilietiškumui. Tarptautinio Bakalaureato programa siekia, kad moksleiviai taptų kritiškai mąstančiais, užjaučiančiais žmonėmis, kurių mokymasis truktų visą gyvenimą. Moksleiviai aktyviai dalyvauja savo šalies ir pasaulio įvykiuose, sąmoningai suvokia humaniškumą, vienijantį visą žmoniją, gerbia kultūrinę įvairovę ir požiūrius, praturtinančius gyvenimą".

Klasėje dirba 2 mokytojai: vienas auklėtojas, kitas padėjėjas. Šitai išties atneša daugiau balanso, ramybės, saugumo. Pirma pamoka, kurioje dalyvavome - darbai . Darbas vyko keliose grupėse: vieni siuvo, antri karpė snaiges, treti darė atspaudus ant savo siuvamų maišelių. Vieni dirba lėčiau, kiti greičiau, vieniems labiau sekasi vieni dalykai, kitiems kiti. Todėl padalintas grupinis darbas suteikia dinamikos ir leidžia kiekvienam judėti savu tempu. Pradžioje mokytojai labai aiškiai pasako instrukcijas ir pamokos eigą, jei reikia kelis kartus pakartoja, vėliau skiria ir individualaus dėmesio. Taip pat pastebėjau, kad dažnai vaikai, kurie greičiau atlieka darbus arba iškart supranta užduotį, skatinami padėti, pamokyti tuos, kuriems sekasi sunkiau arba kurie yra praleidę ankstesnius užsiėmimus. Taigi, siekiama koncentruotis į bendradarbiavimą, o ne konkurenciją.

Pamokos metu tvyro laisvės, pagarbos ir disciplinos pojūtis. Kalbant mokytojui, įprasta klausytis. Dėmesiui atkreipti mokytojai naudoja įvairius sužaidybintus elementus (pavyzdžiui, kas mane girdite suplokite 3 kartus arba kas mane girdite suplokite 3x0 kartų), taip pat vardo ant lentos užrašymo sistemą. Po savęs vaikai patys susitvarko, turėdami klausimą kelia ranką ir laukia, kol bus pakviesti. Viskas rodos savaime suprantama, bet dažnai keliaudami po mokyklas suprantame, kad tikrai ne visada, kad tokios disciplinos ir kultūros reikia mokytis. Svarbu nuolat moksleiviams priminti, pakartoti, paaiškinti, kad tai taptų įprasta, kad susiformuotų siekiamoji kultūra.

Dauguma pamokų vyksta anglų kalba. Taip integruojami keli dalykai. Kai kurie turbūt nustebtumėt kaip puikiai dešimtmečiai kalba anglų kalba, nepasakytum, kad tai ne jų gimtoji kalba. Kitas dalykas, kurį pastebėjome - daugiakultūriškumas. Klasėje mokosi įvairių kilmių vaikai. Kai kurie čia atvyko bėgdami nuo karo, kiti emigravo dėl ekonominių priežasčių, dar kitų tėvai įsimylėjo kitataučius ir atvyko čia gyventi. Viena indė mergaitė papasakojo, kad mokosi apie Krišną savo religijos pamokose, kitas musulmonas berniukas paantrino, kad štai jis tuo tarpu mokosi apie savo religiją - islamą. Gražu matyti kaip paprastai po vienu stogu telpa mūsų skirtybės ir ypatybės.

Taip pat nuostabu matyti įgalintas erdves: kokybiškus daiktus, puikų apšvietimą, estetiką.

Pamokos gale vyksta trumpa refleksija, kaip man sekėsi dalyvauti pamokoje (vaikai iškelia savo mažus nykštukus, priklausomai nuo to, kaip save vertina patys), po to, jei nori, vienas kitas vaikas pasidalina garsiai, ką turi omenyje rodydamas nykštį per vidurį, kur galėtų/norėtų labiau pasistengti ar susitelkti, kad kitą kartą pavyktų dar geriau.

Antrąją pamoką vedė vieno iš klasės vaikų mama. Ji pasakojo apie Indija, iš kurios, drauge su šeima, į Suomiją atkeliavo 2011. Pasakojimas vinguriavo per spalvingą Indijos kultūrą, kalbą, religijas, įvairius festivalius, istorinius išradimus. Mama vilkėjo sarį ir atrodė labai įkvėpta pasidalinti tuo, kas jai svarbu. Kažkas besiklausydamas buvo padėjęs galvą ant stalo, kažkas piešė į savo sąsiuvinį, kažkas kasė draugui galvą, bet niekas netrukdė klausyti tiems, kurie sėdėjo ramiai susitelkę į pasakotoją. Po to pamoką pratęsė auklėtoja, drauge su vaikais pristatydama klasei skirtingus Suomijos regionus ir jų ypatybes, kurias vaikai tyrinėjo mažose grupelėse ankstesnėje pamokoje. Mudu taip pat nemažai sužinojome apie Suomiją, o iš vaikų gavome patarimą aplankyti Kalėdų senelį ir jo elnius, kurie gyvena šiaurėje. Tik dovanų sakė ne visada būna iš anksto pasiruošęs, jei ką.

Šiame video "Kodėl suomių švietimo sistema yra geriausia?" dalinasi ir Anna, kuri mus priėmė Ressu mokykloje.

Klausiu mokytojų Annos ir Richard apie "Pasitikėjimas, Be streso ir Mažiau yra daugiau"principus ir kiek jie iš tikrųjų taikomi suomių švietimo praktikoje.

"Pasitikėjimas gana akivaizdus, tiek tarp tėvų ir mokytojų, tiek tarp tėvų ir mokinių, taip pat tarp mokytojų ir mokinių, vadovų ir mokytojų, - sako Anna, - skatinamas vaikų savarankiškumas, dauguma moksleivių patys eina į mokyklą, net ir pirmokai."

Nors mokytojų darbas, kaip, matyt, visur, pasirodė intensyvus ir dinamiškas, taip pat atrodė, kad stebėti mokytojai mėgaujasi savo role, draugiškai atsakinėja visiems vaikų iškilusiems klausimams, nepavargsta pakartoti taisyklių ar instrukcijų, nekelia balso tono ir bendradarbiauja tarpusavyje. Be to, atrodė, kad mūsų dalyvavimas visiškai neblaško nei mokytojos nei moksleivių darbo ir jiems nereikia niekam nieko įrodyti. Prašydama priimti mus vizitui, buvau beveik tikra, kad rašome per vėlai ir kad pirmiausia mokytoja turbūt turės suderinti su mokyklos administracija ar tėvais, pasirodo visai ne, pakako to, kad mus rekomendavo jos kolegė, kuria ji pasitiki, o autonomiją priimti sprendimą, ar ir kokie pamokoje gali dalyvauti svečiai, turi pats mokytojas.

Pasak Annos - suomės ir Richard - australo, Suomijoje mokytojai turi daug autonomijos. Čia posakis "uždarius klasės duris, švietimo sistemą kuria mokytojas" turi pagrindo. Suomijos mokyklose nėra tokio dalyko kaip auditai ar mokytojų tikrinimai, siekiama neapkrauti mokytojų bereikalinga biurokratija ir apskritai mokytojais pasitikima. Tiesa, pasak Richard, tampa pakankamai sudėtinga atleisti mokytoją, kuris galbūt ne visada atliepia moksleivių poreikius ir kiek per daug nukrypsta nuo to, ką suomiai įpratę vadinti suomišku ugdymu.

Dažnai žiniasklaidoje teigiama, kad Suomijoje namų darbų nėra arba yra labai mažai, tačiau Anna sako, kad namų darbai yra. "Turime net namų darbų politiką: kiekvienas mokinys yra skatinamas kasdien skaityti, pirmokai/antrokai turėtų skirti namų darbams maždaug 10 minučių per dieną ir atitinkamai didinti šį laiko tarpą priklausomai nuo amžiaus/klasės. Suomijoje pradinis ugdymas trunka 6 metus, taigi dalykinė sistema jiems prasideda keleriais metais veliau nei Lietuvoje. Formuojamasis vertinimas, kuris klasėje vyksta visus metus, yra svarbi vertinimo dalis. Kiekvienas mokytojas yra atsakingas už vertinimo planavimą ir pasirinkimą, o 6 ir 9 klasėms taikomi nacionaliniai kriterijai." 

Mokytojo Richard nuomone, namų darbų, testavimo ir streso mokykloje kiek per daug, ypatingai gimnazinėse klasėse. Kaip ir mūsuose, Suomijoje laikomi baigiamieji, valstybiniai egzaminai ir nors yra dalis įvertinimo, kurį moksleivis atsineša iš savo kasdienio darbo besimokydamas mokykloje, pagrindinį balą nulemia baigiamieji egzaminai. Mokytojas Ricahrd kvestionuoja šią egzaminavimo sistemą, nes rezultatai dažnai per ne lyg paveikiami moksleivių emocinės būklės bei patiriamo streso, kas nepadeda objektyviai įvertinti moksleivio žinių. Tuo tarpu Anna priduria, kad nors mokykloje ir vyksta testavimas, siekiama užtikrinti, kad moksleiviai suprastų to prasmę, kad tai grįžtamasis ryšys, kurio pagalba galime sužinoti kur turime dirbti toliau. Kad ir koks būtų egzamino rezultatas, tai neapsprendžia kas tu esi. Moksleiviai skatinami nepasiduoti ir visada judėti pirmyn.

Papasakojus apie mūsų patirtį, kaip dažnai susiduriame su gimnazistais, kurie ruošiasi stoti į aukštąsias mokyklas nežinodami kur iš tikrųjų norėtų, kame jie stiprūs, mokytojai pritarė, kad to pasitaiko ir pas juos, gal tik ne taip dažnai, nes vienas iš prioritetų mokykloje yra padėti vaikui suprasti, kame jis gabus ir motyvuotas. Dėl to, kad tokios mokyklos kaip ši yra visiškai nemokamos (įskaitant maitinimą ir panašius dalykus), daugelis tėvų grįžta atgal į miestus, perka butus tam, kad pagal gyvenamą vietą būtų priskirti šiam rajonuiir galėtų čia leisti savo vaiką. Šis faktas šiek tiek paneigia mitą, kad visos mokyklos Suomijoje vienodai geros, nes vis tik atsiranda tos, kurių labiau ieško vieni ar kiti tėvai. Vienas iš suomių švietimo tikslų yra suvienodinti švietimo kokybę visose mokyklose, kad nebeliktų privačių mokyklų ir visi gautų kokybišką išsilavinimą nepriklausomai nuo geografijos ar finansų. Nors yra išimčių, ši šalis išties toli nuėjo šiuo klausimu.

Kitas labai svarbus dalykas - pokyčiai retai kada nuleidžiami kaip įprasta pas mus. Prieš priimant švietimiečiams svarbius sprendimus, tariamasi su visa mokyklos bendruomene, vykdomos bandomosios programos, be to, nebijoma eksperimentuoti. Pavyzdžiui, šiuo metu suomiai planuoja "pereiti prie dvejus metus trunkančio priešmokyklinio ugdymo. Kaip? Dešimt tūkstančių vaikų šiuo metu išbando naująją sistemą, universiteto mokslininkai juos stebi, po kelerių metų pateiks išvadas, tuomet ministerija priims sprendimą, ar verta keisti sistemą." (iš Unės Kaunaitės interviu)

Be universitetų, Suomijoje plačiai paplites profesinis mokymas(is), taip pat liaudies aukštosios mokyklos ( kitaip dar vadinamos suaugusiųjų mokyklomis (vieną tokių aplankėme Danijoje), kuriose gali mokytis bet kuriame amžiaus tarpsyje bei dažniausiai taip pat nemokamai. Pasak Annos apie 50% moksleivių Suomijoje renkasi profesines mokyklas, o ne universitetą, kas nurodo pakankamai prestižinįir patikimą profesinės mokyklos statusą Suomijoje.

Prieš kelis metus, Suomijoje buvo priimtas įstatymas, kad švietimas privalomas iki žmogui sueina 18 metų, tad vaikai privalo mokytis iki jiems sueina pilnametystė. Čia mokytojų nuomonės išsiskiria. Anna mano, kad tai puikus sprendimas, nes užtikrina, kad visi jaunuoliai įgytų profesiją arba turėtų galimybę tęsti mokslą aukštosiose mokyklose. Tuo tarpu Richard su šiuo įstatymu labiau nesutinka, jo nuomone, yra vaikų, kuriems mokymosi sistema netinka ir jie atranda kitą, labiau jiems tinkamą kelią, tad privalomas mokymasis iki 16 metų jam atrodo tikslingesnis sprendimas. Kitas įdomus dalykas, kurį išgirdome yra tai, kad vaikai čia negali . Paprašius paaiškinti, ką tai reiškia, Richard sako, kad "mokomasi tol, kol tau pasiseka, kol atsiskaitai užduotį ir pan. Tik labai retais atvejais, dažniausiai dėl elgesio problemų, vaikui gali būti pasiūloma pakeisti mokyklą." Taigi, moksleiviai skatinami "suvokti save kaip asmenybes, džiaugtis savo pasiekimais ir kantriai įveikti nesėkmes, neprarasdami tikėjimo, kad jiems pavyks." (Geros mokyklos koncepcija, 2013)

"Žvelgiant į visuomenės veidą ir kultūrą, nepasakytum, - sako Richard, - tačiau viena iš svarbių suomių laimės priežasčių yra pasitikėjimas savo sistemomis (švietimo, sveikatos ir kt.). Čia tai žmonės turi ir žinodami, kad gali būti ir kitaip, supranta, kad turi tai vertinti. Kalbant apie atlyginimus, pinigai dažnu atveju nėra pagrindinė žmogaus motyvacija (ne)dirbti darbą. Suomijoje stipri vidurinioji klasė. Vidutinio atlyginimo pakanka gyventi orų gyvenimą. Jei uždirbi daugiau, su tuo ateina ir daugiau atsakomybės pasirūpinti žemiau esančiais. Tokiu būdu mažėja atskirtis."

Mums besikalbant apie Suomijos švietimo sistemą, prie mūsų vis prieina vaikai. Vienas rodo, kaip iš sniego nulipdė dramblį, kitas klausia, ar galima mėtytis sniegu su draugais, trečias dėkoja už praėjusią pamoką, ketvirtas ateina su kruvina nosim - užsigavo. Mokytojas, be jokio streso, paklausia, ar tas žino, kur yra mokyklos seselė ir gavęs patvirtinimą tiek iš jo, tiek iš klasės draugo, kuris tuo metu šalia, paprašo pastarojo palydėti susižeidusįjį iki seselės ir pasirūpinti savimi. 

Grįžtant prie klausimo, kuo suomių švietimas yra puikus, Anna sako: "Turime labai plačią mokymo(si) programą. Man patinka, kad mokiniai gali išbandyti ir praktikuoti savo įgūdžius įvairiuose dalykuose iki 8 klasės. Skatinami amatai, menas, sportas ir muzika. Taip pat manau, kad sveika turėti sąlyginai trumpas mokslo dienas, ilgas pertraukas ir karštus, kokybiškus pietus."

Viską norim daryti gerai ir labai gerai, tikrai dėl to stengiamės, bet dažnai, man atrodo, darom dalykus chaotiška ar net atbuline tvarka. Pavyzdžiui, pastarasis ministerijos sprendimas, kad bus papildomi 4, 8 ir 10 klasės slenksčiai pats iš savęs nėra blogas, jei kalbėtume apie įsivertinimą ar pagalbą moksleiviui ten, kur yra spragų ar kur jis norėtų pasistiebti. Tačiau kokią pagalbą mes galime suteikti žmogui, kurį įvertinus sakome jam, kad jis netinkamas mokytis šioje įstaigoje ir , kuri pagal savo prigimtį irgi yra labai geras dalykas, bet mums dar taip toli iki jos gerumo iš(si)pildymo. Taigi, kaip pakelti mūsų profesinių mokyklų prestižą? 

Pernai lankėmės Elektrėnų profesinėje mokykloje. Margarita Skvarčienė ir Dr. Silva Lengvinienė aprodė mums kokių stebuklų ten prikurta nu ir tikrai, fantastika, ir aš norėčiau mokytis tokioje mokykloje. Tačiau, kai prisimenu savo įspūdžius Alytaus profesinėje mokykloje (daugiau jokiose kitose gal ir nesu buvus), ten niūroka pasirodė. Ne tiek dėl to nykaus pastato ar tuščių, sovietinių klasių, kurias norint visai paprasta prikelti, o dėl žmonių, kurie rodos ant kaktos užsiklijavę arba taip stipriai bandoma nuslėpti šį visuomenės ar nepalankių gyvenimo sąlygų primestą kompleksą, kad nei už ką nesijaučia, kad reklamuotų tokią įstaigą. Čia aišku mano subjektyvi nuomonė, tikrai viliuosi, kad daugumai yra kitaip.

Jeigu moksleivis neperžengs 10 klasės slenksčio bendrojo ugdymo mokykloje, turės rinktis kitą mokymo(si) įstaigą. Neramu, kad nesėkmės atveju, jis ir toliau nešis diagnozę . Pastaruoju atveju, jei kažkiek galios dar bus moksleivio valioje, neabejoju, kad jis tikrai pasistengs, kad apie šią sužinotų kuo mažiau žmonių, o savo buvimo naujoje įstaigoje priežastį pabandys paslėpti po “aš pats taip norėjau”, nors iš praktikos susiduriam, kad visiška mažuma sąmoningai pasirenka nebaigti mokyklos, nes suvokia, kad kitur mokytis jiems gali būti tikslingiau. Absoliuti dauguma iki tokio sąmoningumo subręsta tik gimnazinėse klasėse, universitete ar jau sėdint su diplomu, kuris dažnai net ne pagal asmenį buvo pasirinktas.

Kai po “Lietuvos galios” apdovanojimų ceremonijos bendravome su kitais svečiais, prisistačius kaip “Švietimo nuotykiai”, sulaukėm įprastai mums užduodamų klausimų: “Tai ką gi reikėtų mūsų švietimo sistemoje pakeisti?”, “Ką galėtume daryti kitaip, geriau?”. Ką keisti visada turime atsakymų, bet šįkart pavyko pažvelgti iš kitos pusės. Mes taip susikoncentravę į tai, kad galėtume būti geresni, kad galėtume daryti taip kaip suomiai ar danai daro ir t.t., kad kaip visuomenė užsiauginom nepakankamumo kompleksą. Čia noris pridurti, kad . Viskas gerai su mūsų mokytojais, kurie jau baigia išsinert iš kailio žudydami savo brangų laiką beprasmiuose kvalifikaciniuose seminaruose. Viskas gerai su mūsų vaikais, kurie bando atrasti gyvenimo džiaugsmą virtualioj realybėj, nes ši išties dažnai patrauklesnė. Viskas gerai su mūsų akademiniais rezultatais, kurie netobuli kaip kad mes patys. Kas pas mus tikrai šlubuoja, tai emocinė savijauta ir bendravimo kultūra, bet ir čia nesame vieninteliai, daugelis visuomenių susiduria su šiais iššūkiais.

Taigi, nuo ko, mano nuomone, reikėtų pradėti? Nuo pakankamumo jausmo auginimo. Aš esu pakankama. Įkvepiu, pasakau šią stebuklingai paprastą tiesą ir iškvepiu. Ir viskas. Svarbus dienos darbas jau nuveiktas. Jei kas nors jūsų galvoje ar išorėje prisikabins, kad “nu, tai ką šiandien naudingo nuveikei?”, žinokit atsakymą. O kai jau jausimės pakankamai pakankami ir pilnavertiški, bus galima apie tikslingesnį laiko, dėmesio ir prioritetų paskirstymą. Suomiams, rodos, visai neblogai pavyko tai padaryti. Bet šitai mums svarbu ne dėl to, kad turime daryti taip pat kaip suomiai daro, o dėl to, kad žinotume, jog tai įmanoma. Įmanoma sukurti tokią švietimo sistemą, kuri tarnautų žmogui ir žmonijai, ne atvirkščiai. Ir kad galime padaryti tai savotiškai, su mums būdingomis stiprybėmis ir iššūkiais.