Ar Lietuvos demokratiją kuria žmonės baigę autoritarinę mokyklą?

Tautvydas Meldaikis
2021-02-07
7 min

Mao Zedong, Joseph Stalin, Adolf Hitler, Benito Mussolini ir Vladimir Lenin - penki negailėstingi 20 amžiaus diktatoriai (iliustracija iš interneto)
Sakoma, kad žmogus pats turi norėti keistis, kad priimtų pokytį.
Švietimo nuotykiuose susiduriame su mokyklomis, kuriose labai greitai pajuntama autoritarinė valdžia. Šiose mokyklose demokratija suvokiama visiškai kitaip nei mes įpratę matyti šiuolaikiškose įstaigose. Pastebime tai, nes daug laiko praleidžiame tyrinėdami įtraukųjį ugdymą, kurio plačioji prasmė yra demokratiškumas. Demokratiškumas mokykloje sudaro sąlygas vystytis lygiavertiškumui ir lygiateisiškumui, o tai padeda kurti save bei dalyvauti kuriant savo mokyklą. Tokios bendruomenės anksčiau ar vėliau išmoksta pasidalinti atsakomybėmis ir praplečia pasitikėjimo bei laisvės ribas.
"Kai padarysime vietos meilei, tai susirinks ir visi mylintys."
Bendruomenės galia
Taigi, nemaža dalis Lietuvos mokyklų vis dar autoritarinės. Šių mokyklų vadovai nesutinka vadovautis demokratinio ugdymo modeliu ir tokiu būdu užkerta kelią Lietuvos švietimo politikos gairėms (kurių dėka užimame 2 vietą iš 38 šalių) tapti realybe. Iš dalies taip yra, nes vykdyti ministerijos nurodymus ir išpildyti programas pasitelkiant baimę bei palaikant stresinę būseną yra paprasčiau. Administracijoms rūksta ne tik žinių ir priemonių, o ir laiko bei erdvės. Galėčiau lažintis, kad nemaža dalis autoritarinių mokyklos vadovų tvirtintų, kad jų mokykla demokratiška. Suprantama, nes dauguma tų vadovų nėra susipažine su demokratiniu ugdymu ir jo gairėmis.
"Laurai bakalaurai svarbiau už tai kas iš tikrųjų vyksta mokykloje."
Mokyklų vadovai neša didelę atsakomybę pasirūpinti, kad mokykla klestėtų. Deja, ta atsakomybe nepasidalinus su mokyklos bendruomene ir siekiant absoliučios viršenybės nutinka taip, kad šie asmenys patys panyra į nuolatinio streso ir biurokratijos persmelktą darbą. Jų užduotis yra ne tik pasirūpinti mokyklos ūkiu, bet ir mokyklos rezultatais, kurių dauguma vis dar patenka į reitingus, o šie turi tendenciją skaldyti bendruomenes. Štai, pirmas žingsnis siekiantiems pokyčių – atsisakyti būti reitinguojamiems. Bandydami standartizuoti jauną žmogų, įvedame jį į konkurencijinį konfliktą, kurio metu susidaro rizika mokymosi procesui persipinti su kančia. Taip pamažu prarandame norą ir motyvaciją mokytis.
Netgi mokyklų vadovai nustoja mokytis, o filosofijas ir vizijas nusirašo ir išlaiko preciziškiausių konkursų egzaminus, tampa neva prestižinėmis įstaigomis. „Laurai bakalaurai svarbiau už tai kas iš tikrųjų vyksta mokykloje“ - pasakė viena mokinė iš Tarptautinio bakalaureato gimnazijos. Keista, kad vietinius ar net tarptautinius sertifikatus suteikiančių programų komisijos nesivargina pakalbinti mokinių, o vertindamos mokyklas remiasi dokumentais. Tokiu atveju, pernelyg lengva manipuliuoti, nes mokiniai vis dar neturi balso ir ne retai yra užtildomi grasinimais. Mokytojai irgi tyli, nes bijo. Tėvai tyli, nes...?
Užgavėnės
Autoritariniu būdu buvo valdoma nacių Vokietija, Sovietų Sąjunga, vis dar valdoma Baltarusija, Š. Korėja ar Rusija. Žaidimo lygmenys skiriasi, bet principas panašus – įgauti visišką kontrolę ir vienbalsę vadžią, imituojant demokratinius procesus.
"Tam, kad šiuolaikinis žmogus prisitaikytų, jis privalo puoselėti iliuziją, jog viskas daroma su jo sutikimu, net jeigu tas sutikimas iš jo išgaunamas subtiliomis manipuliacijomis."
Kai kurie vadovai nepasitiki įtraukiuoju ugdymu ir neprioretizuoja to, nes galbūt paprasčiausiai nėra bandę ar nežino kaip pradėti ir vystyti tokius procesus. O dar tai, kad virsmas iš autoritarijos į demokratiją pareikalauja investuoti daug resursų bent kelis metus į priekį. Išmok(y)ti gyventi laisvoje bendruomenėje bei pasidalinti atsakomybėmis yra itin kompleksiška pamoka. Deja, jeigu nepradėsime to mokyti dar mokykloje, tai po jos išeiti į demokratinės valstybės realybę (ar bent jau siekiamybę) bus didžiulis iššūkis. Tokiu atveju, būsime priversti ir toliau vadovautis džiunglių „rūpinuosi tik savimi“ įstatymu. Ir laisvė liks paraštėse.
Eriko Fromo pratarmė A.S. Neilo knygai apie Samerhilą labai taikliai papasakoja apie tai kaip jau 18 a. pažangūs mąstytojai skelbė laisvės, demokratijos ir savarankiškumo idėjas. 20 a. pirmoje pusėje šios idėjos įsigalėjo ir švietime. Principinis jų reikalavimas buvo autoritarizmą pakeisti laisve, mokyti vaikus nenaudojant jėgos, pabrėžiant jų smalsumą bei spontaniškus poreikius ir taip skatinant domėtis juos supančiu pasauliu.
Tai buvo progresyvaus ugdymo pradžia - svarbus žingsnis žmonijos vystymosi istorijoje. Tačiau naujojo ugdymo rezultatai dažnai kėlė nusivylimą, dauguma žmonių buvo įsitikinę, kad ši teorija klaidinga, kad jos turi būti atsisakyta. Radosi vis daugiau griežtos drausmės šalininkų, buvo pasisakoma net už fizines bausmes mokykloje.
Galbūt svarbiausias šios reakcijos faktorius buvo nepaprasta sėkmė, pasiekta Sovietų Sąjungoje. Ten senamadiški autoritarizmo metodai buvo pritaikyti visu pajėgumu; ir rezultatai, kiek tai yra susiję su žiniomis, lyg ir rodė, kad mes turėtume verčiau grįžti prie senos disciplinos ir užmiršti apie vaiko laisvę.
Baltijos kelias
"O tikėtasi buvo realistiško dalyko, kad laisvėje augantys vaikai nebūtinai patirs sėkmę plačiausia prasme, bet bus įgiję tikrumo jausmą, kuris patikimai saugos, kad jie netaptų nevykėliai ar badaujantys elgetos."
E. Fromas jau prieš daugelį metų rašė, kad sistema turi išugdyti žmones, kurie būtų lengvai paveikiami, kurių poreikiai būtų lengvai numatomi. Šiai sistemai reikalingi žmonės, kurie jaustųsi laisvi ir nepriklausomi, bet noriai darytų tai, ko iš jų tikimasi, žmones, kurie visuomenės mechanizme veiktų be trinties, kurie leistųsi lengvai valdomi, kuriuos galima būtų vesti be vadovų, kurie eitų į priekį neturėdami kito tikslo tik gerovę. Kitaip tariant, tam, kad šiuolaikinis žmogus prisitaikytų, jis privalo puoselėti iliuziją, jog viskas daroma su jo sutikimu, net jeigu tas sutikimas iš jo išgaunamas subtiliomis manipuliacijomis, taip sakant, jam už nugaros, pačiam nesuprantant.
Tos pačios gudrybės pasitelkiamos ir šiandienineme pažangiame ugdyme. Vaikas verčiamas praryti piliulę, bet piliulė apvelkama saldžiu apvalkalu. Tėvams ir mokytojams susimaišė tikrasis neautoritarinis ugdymas su ugdymu, vykdomu per įkalbinėjimus ir paslėptą prievartą. Taip pažangus ugdymas buvo sumenkintas. Jis pasidarė ne toks, koks turėjo būti, neišsivystė taip, kaip buvo tikėtasi. O tikėtasi buvo realistiško dalyko, kad laisvėje augantys vaikai nebūtinai patirs sėkmę plačiausia prasme, bet bus įgiję tikrumo jausmą, kuris patikimai saugos, kad jie netaptų nevykėliai ar badaujantys elgetos.
Šio psichologo mintys ir šiandien yra vis dar labai aktualios.
Pavel Kuczynski iliustracija
Natūralu, kad atsiranda žmonių, norinčiu ištrūkti iš tokio pasaulio ir kurti savo mažą pasaulėlį, kuriame patys būtų savo likimo, vartojimo, švietimo ar medicinos kalviais.
Jaučiame atsakomybę kalbėti apie Lietuvoje besiblaškančius autoritarinius mokyklų vadovus, kurie nevalingai kultivuoja režimo mentalitetą.
Įtraukusis ugdymas galėtų pasitarnauti auginant laisvą ir atsakingą visuomenę. Bet kol nėra demokratiškumo mokyklose, nenuostabu, kad pati demokratija gali pasirodyti tokia trapi. It giria su medžiais vazonuose.
Kviečiame visus, kurie susiduria su autoritarija, nedelsti ir kreiptis pagalbos. Kur? Galite kreiptis ir į Švietimo nuotykiai. Užtikrinsime anonimiškumą ir pasuksime galvas kaip jums padėti.
Prisidėk prie mūsų misijos
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk Švietimo nuotykių savo pašte
Prenumeruoti
VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
info@svietimonuotykiai.lt
© Švietimo nuotykiai