Vaikų gerovės rodikliai Letuvoje arba švietimo titanikas

UNICEF atlikto tyrimo (2013-2018) duomenimis, Lietuva iš 38 šalių, užima paskutines pozicijas tokiose srityse kaip psichinė sveikata (savižudybės, nerimas, smurtas, patyčios), bendravimo įgūdžiai, gyvenimo sąlygos (skurdas). Tikimės, kad šiandien skaičiai gerėja Lietuvos naudai, bet tokio gylio problemos greitai neišsisprendžia.

Kai kalbame apie psichinę sveikatą ir įgūdžių, kurių prireiks gyvenime, svarbą, vienas dažniausiai užduodamų klausimų būna: bet kaip gi akademiniai pasiekimai? Suprantame šį nerimą. Kai į nugaras ir galvas nuolat kvėpuoja nežmoniški reikalavimai, gąsdinimai, lyginimai ir t.t. koks dar galėtų gimti klausimas? Kartais atrodo, kad mokykla serga Stokholmo sindromu, kuomet auka įsimyli savo pagrobėją ir nesąmoningai ima ginti tai, kas iš tikrųjų kelia kančią.

Vis tik labiausiai mus stebina 2 prizinė vieta Lietuvai pagal švietimo politines gaires.Vadinasi teoriją išlaikome puikiai, bet su praktika sekasi prastai. Remiantis tokiais valstybiniais dokumentais kaip galėtume apversti Lietuvos mokyklų gyvenimą aukštyn kojomis, tačiau atrodo, kad šiame kontekste esame . Dega žalia šviesa, bet bijom važiuoti, nes kitoje sankryžoje dega raudona. Vietoj to, laukiame, ką nurodys tie, kurie sėdi kažkur ant debesies ir sprendžia už tuos, kurių nė nepažįsta. Mes, tiesa, jų irgi nepažįstame, nors ir leidžiame mus atstovauti.

Kai skaitome patvirtintas programas ir projektus už milijonines sumas, sunku suvokti, kur tie pinigai išeina. Kodėl tos nuostabios gairės ir strategijos niekaip neišlipa iš popierių ir neišsipildo? Kokius jungtukus ignoruojame?

Švietimo ministerija palaiko novatoriškas švietimo idėjas ir sako, kad kiekviena mokykla yra laisva keistis arba , tik, deja, neturi resursų aprūpinti įrankiais, kurie reikalingi tiems pokyčiams įgyvendinti.Tikriausiai taip ir nutiktų. Tačiau tokiu atveju tolimesnis scenarijus mums atrodo adekvatus pasekmei: Lietuvos švietimo sistema žlugtų. Tereiktų prisiimti atsakomybę ir pradėti iš naujo.

Šįkart ne nuo skylių kamšymo, bet nuo esminių permainų. Dėl ko bijome eksperimentuoti? Pasiekus dugną, bent jau galėtume atsispirti. Pripažinti, kad visi kartais klystame. Toks išsilaisvinimas kartais pasakyti kitam AŠ NEŽINAU. Ir kad galim drauge ieškoti sprendimo. Galbūt galėtume pradėti nuo gerosios mokyklų patirties? Net nereikėtų toli dairytis, tokių mokyklų turime ir Lietuvoje. Mokyklų, kuriose aukšti ne tik akademiniai pasiekimai (kurie visų pirma traktuojami kaip pasekmė!), bet ir emocinė būklė, kultūra, veikia įtraukusis ugdymas, kritinis mąstymas, bendruomenė ir t.t. Galėtume mokytis bendradarbiauti! Išsigryninti švietimo viziją, kurią, tikėtina, dar kokį dešimtmetį kaip savo ausis matytume, bet ji ten būtų ir mes tai žinotume. Ir galėtume nuosekliai ir kantriai eiti link jos. Visi kartu.

Matant tokią statistiką, noris išsiaiškinti, ką 2006 su patyčiomis padarė Graikija, kad per kelis metus pasiekė tokių rezultatų. Kiek žinau, jie ėmė telktis ne tik į agresorių ir auką juos išskirdami, bet ir į pasyvius stebėtojus, dirbdami su jų sąmoningumu ir švietimu. Tuo tarpu Danijoje per kelis pastaruosius dešimtmečius labai ryškiai pasikeitė bendravimo kultūra mokykloje, o patyčių kieks sumažėjo daugiau nei per pus. Tai paskatino iniciatyvinės grupės bei mokslininkų suformuota nauja patyčių teorija. Ši teorija "pasižymi sociologiniu dėmesiu bendruomenei, kuomet į patyčias žiūrima kaip į neigiamą būdą kurti žmonių bendruomenę, vienus įtraukiant, o kitus išskiriant. Todėl, remiantis naująja teorija, sprendimas būtų ne bausti atskirus patyčių iniciatorius, o sukurti teigiamą bendruomeniškumo jausmą, neleidžiantį kilti nerimui dėl galimo socialinio išskyrimo." Tačiau kiekviena Danijos mokykla pati sprendžia, kokia kovos su patyčiomis strategija ir kaip bus diegiama.

Sakoma, kad visuomenė stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis. Galbūt pagaliau galėtume išgirsti ir atsižvelgti į mokinių, mokytojų, administracijos ir tėvų pastebėjimus, į tai ko reikia jų autentiškai mokyklai. Mokslinius tyrimus ne tik užsakinėtume, bet ir remtumėmės jų rezultatais bei rekomendacijomis. Išlydėtume pavargusius mokytojus į užtarnautą poilsį, užtikrintume, kad tas poilsis būtų orus. Imtume dėstyti tokias programas kaip „Renkuosi mokyti“ universitetuose, kurie ruošia naujus pedagogus. Gal tokiu atveju vietoj 66 motyvuotų mokytojų per 9 metus, turėtume 1000? Didesnė tikimybė, kad mokytojas, atradęs vidinę motyvaciją, padėtų ją atrasti ir mokiniui.

Išliptume iš gėdos, kaltės ir baimės geldų ir sėstume į pasitikėjimo, empatijos ir laisvės laivus. Pasidalintume atsakomybe. Valstybė pradėtų pasitikėti tėvais, tėvai – švietimo lyderiais ir mokytojais, švietimo lyderiai ir mokytojai – mokiniais, o mokiniai – savimi. Gabūt patikėtume, kad kartais mažiau yra daugiau ir neverta tiek stresuoti. Gyventume mokykloje ir mokytumėmės gyvenime. Skamba kaip sapnas? Mes lankėmės ir dirbome panašiose mokyklose. Tai egzistuoja, tad garsiai svajojame, o kodėl negalėtų tapti norma?