Apie neturėjimą ko prarast

Sako, kad yra trijų tipų žmonės: nepajudinami, pajudinami ir judantys. Jeigu judančiųjų yra pakankamai daug, tai tampa judėjimu ir priartėjama prie revoliucijos geriausia to žodžio prasme.

Kaip suprantu, kai kurie švietime veikiantys žmonės, mokyklų vadovai ar mokytojai dalykus, nuo kurių priklauso pokytis žino ir supranta, o kartais ir jaučia. Bėda tame, kad kol nesam įgalinę mokyklų vystytis savu tempu, savais žmogiškaisiais resursais ir nesame sukūrę platformos jiems to daryti kuo autonomiškiau, tol Lietuvos švietime ir toliau bus labai sudėtinga eksperimentuoti.

O eksperimentuoti būtina. Nelaukiant to “kai mano vaikas baigs mokyklą”. Tai reiškia, kad tie žmonės, kurie ateina į mokyklas judėti, yra suvaržomi pasitikėjimo stokos. Įsisenėjus biurokratinė kultūra su visa savo struktūra ir įpročiais neleidžia tam judesį jaučiančiam mokyklos vadovui tapti švietimo rokstaru. Lyderiu, kaifuojančiu nuo teigiamo poveikio ir pokyčio kūrimo. Kad ir kaip to norėtų, į mokyklą dirbti atėjusi šviežiena susiduria su grėsme “būti sistemos suvalgytu”. Tai jau esam girdėję iš ne vieno nuostabias mokytojų ruošimo programas baigusių ir nuėjusių į mokyklas dirbti mokytojų. Apie komunikacijos kultūrą ir šakališką jos grėsmę rašiau štai čia.

Pamenu, kai prieš kokius 3 ar 4 metus Mingailė dalinosi, jog kalbėjo su vienos kaimo mokyklos direktore, kuri ieškojo kas galėtų “kažką daryti” su jų mokykla. Ji guodėsi, kad trūksta moksleivių, rezultatai prasti ir sklando žinia, kad savivaldybė svarsto mokyklą uždaryti.

- Mes neturim ko prarasti, - sakė ji.

Dabar įsivaizduoju, ką norėčiau pasiūlyti mokyklai, kuri neturi ko prarasti. Visų pirma siūlyčiau Arklystu ir siūlyčiau ne tik klasių vadovams, gyvenimo įgūdžių, etikos ar kitos laisvesnės pamokos mokytojams, o ir mokytojų kambario vadovams, metodiniams būreliams ar kitam mokytojų tarpsmui. Kartu siūlyčiau įsteigti ir Mokytojų Palaikymo Ratai, kad mokykla tikrai būtų sklidina empatijos. Viso to pasekoje siūlyčiau įsitikinti, kad į kiekvieną vaiką yra žiūrima kaip į asmenybę. Būtų kuriama tokia atmosfera, kuri padėtų įsisąmoninti tai, kad visi žmonės yra skirtingi ir kad ta įvairovė yra didis turtas.

Susiduriame su problema, kad siekdama atliepti rinkos poreikį, sistema yra nukreipusi fokusą į 'pamatines' disciplinas, tokias kaip tikslieji mokslai. Dėl to kenčia pilnavertis žmogaus išsilavinimas, nes jame nebelieka vietos menui, humanitariniams ir kitiems 'nelabai rimtiems dalykams'. Daugybę kartų esu girdėjęs iš moksleivių, kad jiems menų pamokos neturi reikšmės, būna jose pasyvūs, o gavę progą jų iš vis atsisakytų ir atsisako, kai tik progą gauna. Aš tokią progą gavau dvyliktoj klasei, tik atsisakiau ne meno, o matematikos. Pasižadėjęs mokytojai, kad nelaikysiu egzamino, gavau su pieštuku išvestą ketvertą ir buvau atleistas nuo visų matematikos pamokų. Tai buvo demokratiškiausia savivaldaus ugdymo(si) apraiška, kurią patyriau dar būnant moksleiviu. Jaučiausi išvaduotas ir laimingas. Ir tik jau gerokai po mokyklos supratau, kad matematika irgi menas. Kad viskas, tam tikra prasme, yra menas. Ir pats gyvenimas.

Grįžtant prie mokyklos, kuri neturi ko prarasti, ką dar jai norėčiau pasiūlyt?

- Padvigubinkim meną ir tam panaudokim biudžeto pinigus!

Kviesčiau mokyklą nueiti prie savų resursų ir pririnkus kiek telpa, atiduoti kiek įmanoma menui. Įsitraukti ir įtraukti visą mokyklą į meną. Per meną ir mene kurti bendruomenę. Kurti gražią ir įkvepiančią vietą, kurioje žmonės jaustųsi, kad yra gerbiami, girdimi ir mylimi.

Menas yra nenusakomai dėkinga sritis, kurios dėka galim kurti tokią kultūrą, kurioje leidžiama nu(si)imti slegiančius sluoksnius ir daugiau žaisti. Įsitraukti į paieškas taško, kuriame asmeninė aistra susitinka natūralų talentą. Tašką, į kurį moksleivis atsiveda mokytoją ir prašo jo vesti giliau. Kažkaip gal turėtume pabandyti pasinaudot ta meno suteikiama laisve, padedančia kultivuoti kūrybišką žaismingumą ne tik kažką kuriant, o ir ruošiantis egzaminams. Ir kalbu ne apie meno mokyklas, kuriose stojamiesiams ruošiami moksleiviai susiduria su didžiuliu krūviu, vertinimu ir konkurencija. Ne apie tokį meną mokykloj kalbu.

Šiauliuose juokais paklausiau mokyklų vadovų kas iš jų ketina išeiti iš darbo ir nebeturi ko prarast. Dalinausi su jais istorija apie vieną JAV, Šiaurės Karolinos iniciatyvą, kuri vadinosi A+.

Iniciatyva prasidėjo kaip Intensyvaus menų instituto projektas, kuris užgimė žmonėms uždavus klausimą: „Kas nutiktų mokyklose, jei į meną žiūrėtume rimtai? Jei mokytume per meną ir apie meną, ar būtų koks nors poveikis? Ir jei taip, koks jis galėtų būti? Taip buvo sukurta bandomoji programa su dvidešimt penkiomis mokyklomis iš visos valstijos ir maždaug ketverius metus stebėjo, kaip jos bando atsakyti į šiuos klausimus.

Norėdamos tapti A+ tinklo dalimi, mokyklos prisiimė aštuonis įsipareigojimus:

Svarbiausias įsipareigojimas - būti kartu. Tėvai ir bendruomenė turi pabandyti pasijusti esantys mokymo(si) dalis.

Kitaip tariant - Ubuntu - jeigu pasiseks tau(,)tai pasiseks ir man ir atvirkščiai.

A+ mokyklų patirtis ir tyrimai parodė, kad tai, kas lemia arba smugdo pasiekimus ir efektyvumą mokyklose, nepriklauso nuo to, koks mokyklos tipas ar jos lokacija. Viską nulemia trys pagrindinės varomosios jėgos, galinčios pakeisti bet kurią ugdymo(si) aplinką:

Iš esmės, A+ mokyklų akademiniai rezultatai tapo aukštesni nei vidutiniai, o kartu sumažėjo ir problemų susijusių su bendrąja disciplina. Atsirado ir tai, ką jie pavadino „džiaugsmo faktoriumi“, kuris grindžiamas moksleivių įsitraukimo rodikliais. Tyrimai rodė ir didesnį mokytojų pasitenkinimą, didesnį jų našumą susijusį su jausmu, kad esi labiau įgalintas ir pajėgesnis profesionalas.

Aišku, pirmiausia mokyklos bendruomenė turėjo išsiaiškinti, ko norima suteikti savo vaikams. Jei tai ko siekiama yra daugiau nei aukštas, standartizuojantis akademinis balas ir jeigu siekiama, kad kultūra ir bendruomenė būtų matoma ir girdima, unikali ir vertinama, tada reikia imtis ir ieškoti tokios sistemos, kuri patenkintų šiuos poreikius. Tam reikia sutelkti dėmesį į kultūrą ir neturėti ko prarast.