Kompleksinis žvilgsnis į įtrauktį: nuotykiai Šiauliuose

Švietimo nuotykiai pasiekė Šiaulių mokytojus, specialistus ir vadovus su mokymų ciklu: “Kompleksinis žvilgsnis į įtrauktį: įtraukios mokyklos bendruomenės kūrimas bei nervų sistemos vaidmuo įtraukiojo ugdymo procese ir metodų taikyme”. Dalyvavo virš šimto bendruomenės narių.

Ačiū Paulinai ir Laurai, kurių iniciatyva akreditavom 60-ties valandų mokymus į kuriuos sudėjom tai, kuo šiandien gyvenam ir ką norėtume, kad mokyklos išgirstų apie įtraukųjį ugdymą. Pasidalinom su jais kiek kitokia įtraukiojo ugdymo perspektyvą.

Kol vienoj auditorijoj Laura su Paulina kalbėjo apie savireguliatyvią tarpasmeninės neurobiologinės multisensorikos ko-reguliacinę raidą (maždaug taip) ir dalinosi D.I.R. požiūrio taškais, aš tuo tarpu turėjau kitą užduotį - susėsti su 33-imis mokyklų administratoriais į ratą ir praleisti su jais visą dieną. Mano tikslas buvo papasakoti apie Arklystu ir perduoti kelias žinutes:

a) Įtraukusis ugdymas nepasiekiamas, jeigu neįtrauksime didžiosios švietimo dalies - moksleivių.

b) Vidinis žmonijos pasaulis išgyvena ekologinę krizę lygiai taip pat kaip ir mus supantis pasaulis, tad jeigu nesiimsim keisti požiūrio į tai, kaip darom dalykus, mūsų laukia katastrofa.

c) Turim fokusą nukreipti nuo pasėlio - moksleivio į dirvą - kultūrą.

Nelengva žinutė, tačiau tie, kurie seka mūsų veiklą, žino, kad turiu omenyje tvarią ugdymo(si) ekologiją.

Tiek laiko praleisti vadovų rate ir kalbėti apie mokyklos dirvožemį man buvo pirmas kartas, tad nežinojau ko tikėtis. Ko tikrai nesitikėjau, tai kad tiek daug jų priims mano žinutę ir dar su ja rezonuos. “Išsinešiau sujauktą galvą. Čia teigiamas dalykas”, - pasidalino viena iš dalyvių.

Moksleiviai: "O jūs galit šitus dalykus papasakot mūsų mokytojams?”

Mokytojai: "Galėtų mokyklų vadovai tai išgirsti"

Vadovai: "Savivaldybėse reikėtų apie tai kalbėti"

Nors, su savivaldybėmis į ratą dar nesėdau, nujaučiu, kad jie nukreiptų į ministeriją, kuri paragintų (pi)ratauti seime, nes ten priimami politiniai sprendimai, nuo kurių viskas ir priklauso. O jeigu ne? Kur eiti po politikų? Pas verslą? Tėvus? Atgal pas moksleivius? Kame čia slypi ta nesibaigiančio švietimo transformacijos laukimo mįslė?

Kas gali žinotų kaip padėti “auditizmo” spektrą turinčioms savivaldybėms išsivaduoti nuo audito negandų?

Esmė, kad kai kurie moksleiviai, mokytojai ir mokyklų vadovai mielai atsidurtų pokyčio mokymų skaidrėse, kurias jiems nuosekliai demonstruoja akredituoti žmonės, realiai net ir nedirbantys mokykloje. Bėda tame, kad rodos, jog toks tiltas, kuris padėtų pasiekti kitą krantą neegzistuoja, todėl ir į pokytį žvelgiama kaip į miražą.

Juk mes visi (beveik) norim to paties - laimės ir sėkmės ir džiaugsmo ir pilnatvės ir laisvės ir pasitikėjimo ir atsakomybės saviems ir kitų vaikams. Kadangi mokykla yra tų vaikų štabikas, ten ir reikia sutelkti visas jėgas į komunikaciją.

Kodėl į komunikaciją?

Empatija yra viena iš dviejų esminių Arklystu arterijų. Tai yra tiltas į vidinį žmogaus pasaulį. Nors kiekvienas yra laisvas pasirinkti kokiu būdų nešti empatiją į bendruomenę, mūsų priemonė yra Nesmurtinis bendravimas (NVC, Dr. Marshall Rosenberg). Maršalas sugalvojo, kad empatijos simboliu jam bus žirafa, o šakalas simbolizuos smurtinę komunikaciją, su visomis jos dedamosiomis.

Pasaulyje dominuoja šakališko bendravimo įpročiai, o visame tame esam užaugę ir mes. Toliausia kur yra nužengęs šakalas slypi II-ojo pasaulinio karo kontekste. Koncentracijos stovyklose dirbantys nacių karininkai buvo susigalvoję savo kalbai pavadinimą „Amptsprache “. Ampt – reiškia biurą, o sprache – kalbą. Darbuotojams ši kalba palengvino sąžinės naštą, kai reikėdavo vykdyti negailestingus nurodymus ir siųsti daugybę žmonių myriop. Biurokratinė kalba tampa itin pavojinga, kai neigia pasirinkimą, neigia atsakomybę už savo veiksmus. Kartais nesusimąstom apie tai, kad kai kurie mūsų sprendimai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Ypač, kai sėdim patogiose komitetų kėdėse. Kartais juos darom iš įpročio, kartais iš baimės, kaltės ar gėdos.

Mokytojas, kuris jaučia atskirtį tarp savęs ir moksleivių galėtų savęs paklausti ar nestumia jų į „duobę“ vien dėl biurokratinių „aš privalau“, „viršenybės nurodymai“, „yra programos ir negalima kitaip“, “įmonės politika”. Viskas, ką darome iš prievolės, kaltės, gėdos ar nepagrįstos baimės, gali pakenkti visiems.

Nevalingai stumiam jaunus žmones į duobę, kurioj daugybė jų ir baigia savas dienas. Taip ir nesusitikę to, kas daro juos gyvais. Nerimas, depresija, perdegimas ar atsitraukimas nuo mokymo(si) yra vidinio Pasaulio ekologinė krizė. Kuo labiau kaista mus supantis Pasaulis, tuo viduj darosi vis šalčiau, jautriau.

Tikiu tuo, ką rašau, nes rate sėdėjau su daugiau nei 5 000 moksleiviais visoje Lietuvoje. Ne pranešimą skaitydamas, o praleisdmas 3-6 valandas, kuriant ryšį, kurio dėka jie galėjo atsiverti. Visus juos vienija tie patys iššūkiai ir tas pats troškulys gyvenimui, tikrumui, santykiams, žaidimams, laisvei. Noras būti išgirstais, nevertinamais, nelyginamais ir priimtais. Vieni tėvai ir mokytojai tai puikiai mato, kiti to įžvelgti negeba, nes neturi įgūdžio, kuris leistų į tragiškas vaikų neatliepto poreikio išraiškas reaguoti empatiškai, nesmurtiškai. Todėl ir auklėtojų reakcijos būna tragiškos, o tada tarpusavio santykis ima byrėti. Pokytį tokiam klimate sunkiai įsivaizduoju.

Kur eiti žmogui, kuris nei mokykloj, nei namuose negali pasiekti visaverčio ir ilgaamžio dirvožemio reikalingo tvariam augimui? Ką daryti, kai jo talentai, vidinė aistra, ypatingi poreikiai ar tapatumas yra marginalizuojami? Neveltui daugumos moksleivių pagrindinė ir dažnai vienintelė priežastis, dėl kurios jie nori eiti į mokyklą yra draugai ir jų draugystė. Visgi, mūsų “Kaip gyvenu mokykloj?” tyrimo duomenys parodė kiek daug moksleivių neturi draugų.

Štai, viena jautriausių mūsų visuomenės dalių - marginalizuoti ir vieniši moksleiviai. Jų daugiau, nei galima būtų pagalvoti. Dėl to susėsti į ratą, kuriame balsą rastų ir periferija, turėtų būti ne šiaip žaidimas, o bet kurio pedagogo prioritetas, leidžiantis mesti visus programinius procesus, kad ir kiek jie būtų svarbūs ir svarbiausi. Nepaisant baimės gauti velnių nuo viršenybės.

Kiekvieno mokymosi centre yra dvi esminės figūros - besimokantysis ir mokytojas. Tam, kad mokykla išsipildytų, kritiškai reikalinga ir trečia figūra - įkvepiantis lyderis, nešantis viziją, įgūdį ir aiškų suvokimą apie aplinkas, kuriose moksleiviai gali ir nori mokytis. Viršenybė, kuri supranta kaip svarbu pasitikėti ir leisti mokytojams turėti savus žmogiškuosius prioritetus.

Mokyklos direktoriaus rolėje taip pat slypi moksleivio individualumo pripažinimas, nuolatinė jo ir visos mokyklos potencialo paieška bei nuolatinis siekis vesti mokyklą nesibaigiančio pokyčio takais.

Svarbu suprasti, kad mokyklos gali prisitaikyti prie pokyčių, o vadovų užduotis – padėti joms tai daryti sąmoningai. Gaila, bet visai daug vadybos teorijos yra sutelkusi dėmesį į organizacijų efektyvinimą, kas iš esmės yra ir standartizavimo tikslas. Tokiu atveju daroma prielaida, kad organizacijos yra panašios į mechanizmus ir gali efektyviau veikti sugriežtinus procedūras ir sutelkiant dėmesį į derlių - produktą -> moksleivį.

Bet juk organizacija nėra panaši į mechanizmą. Ypač mokyklos organizacija. Gamybos srityse gal ir OK, bet juk mes jau nebemanom, kad mokykla yra gamyklos analogas?

Su žmonių organizacijom, tokiom kaip mokykla, mechanistinis požiūris nepaeina. Nes tai organizmai! Mokykla yra organizmas turintis savitą kultūrą. Todėl dėmesys nuo derliaus turėtų slinktis į dirvožemį - kultūrą. Tai turėtų nutikti kuo skubiau. Mokslininkų teigimu, pokytis mus supančiame Pasaulyje turi nutikti per ateinančius 10-25 metus, nes kitu atveju dirvožemyje nebeliks organinio turinio, o su juo ir 87% gyvybės Žemėj. Dramatiškai skambėtų, jeigu sakyčiau, kad ir kultūros pokyčiui turim panašiai laiko, tačiau socialiniai iššūkiai signalizuoja, kad būtent taip ir yra.

Socialine prasme kultūra šifruoja bendruomenės gyvenimo būdą: jos vertybes, elgesio formas, bendrus susitarimus ir panašiai. Organine prasme kultūra reiškia augimą ir evoliuciją. Mokyklos yra gyvos bendruomenės sudarytos iš individų, kurie susiburia mokytis ir tobulėti bendrystėje. Kaip jiems sekasi priklauso nuo mokyklos kultūros. Vėlgi, negalėsim individualizuoti ugdymosi procesų, jeigu moksleiviai ir toliau neturės balso ir bus kontroliuojami tų, kurie bijo tų, kurie bijo tų, kurie bijo tų, kurie bijo tų ir t.t.

Ateities lyderiai turi gauti tuos dalykus, kurie reikalingi pokyčiui. Vargubau ar mūsų karta sulauks pokyčio, bet ateitis dar gali pasikeisti, o tam pasiruošti mokykla ir yra skirta. Ne, šiaip, tai gal ir nevargubau, gal dar ir mes sulauksim tos esminio pokyčio. Ne pabarstukų, o transformacijos!

"Demokratija gimsta su kiekviena karta, o švietimas yra jos pribuvėja."

Kviečiu įsitraukti į diskusijas apie švietimą ir jame, nes kitaip ir toliau bijosim nematomų priešų. Švieskit!