Apie žmonių įgalinimą ir atsisveikinimą su Alytumi

Jau kuris laikas nebegyvename Alytuje. Vis norėjos pasidalinti kaip mums čia sekėsi ir ką galvojame.

Alytus, kaip, tikiu, kiekvienas miestas, turtingiausias savo žmonėmis. Todėl ypatingai svarbu jais rūpintis. Kaip tai daryti? Įgalinti juos veikti tai, kame jie stiprūs. Ar tai būtų mokytojo darbas, radijo laidos vedimas, medžių sodinimas ar poezijos kūrimas - viskas gali tapti asmeninio, miesto ar visos valstybės augimo priežastimi ir į tai svarbu investuoti. Aš taip suprantu lyderystę ir progresą. 

Keliaudami po Lietuvą, pastebim, kad mažesniuose miestuose daugiau susivaržymo. Galvoju, kažin dėl ko taip nutinka? Gal dėl to, kad dažniau sutikdami pasikartojančius veidus imam galvoti, kad juos pažįstam, o vertinimas tampa labiau įpročiu nei pasirinkimu? Gal dėl to, kad neturėdami daugiau alternatyvų, nejučia imame vartoti tai, kas arčiausiai ar lengviausiai pasiekiama, ką vartoja kiti? Gal dėl to, kad kokybiškas menas ir kultūra mažesniuose miestuose pakankamai retas reiškinys arba mes tiesiog nebuvome mokomi jo vertinti ir ieškoti? Kas apsprendžia autoritetus, kuriais sekame? Kas įkvepia mūsų autentiškumą? 

Nežinau ar tai labiau susiję su natūralia žmogaus raida ar patirtimis, kurios mums nutinka, bet daugiausia kultūros, autentikos, laisvės ir kitų man svarbių dalykų patyriau išvykus iš Alytaus. Gal dėl to grįžimo į Alytų mintis mane labiau gąsdino nei džiugino. Vis tik ryžaus šiam įvykiui, nes pasirinkau žiūrėti į tai kaip į nuotykį. Buvau pasiruošus, kad susitiktų mano praeitis ir dabartis.

Alytus nedidelis miestas, čia skraido labai greitai ir yra linkę išsipūsti, todėl labai atsargiai vertindavom kitų žmonių komentarus apie tam tikrus žmones, kurie “gali jus suvalgys”, “nieko neduos”, “yra nepatikimi” ir t.t. Visada stengėmės laikytis principo - kai susipažinsiu su žmogumi tai ir nuspręsiu koks jis/ji man yra, išliekant atviram to žmogaus kismui.

Pamenu su kokiu entuziazmu beldėmės į mero Nerijaus Cesiulio duris, kaip nuoširdžiai siūlėme Likiškėlių mokyklos komandai būti drąsiems ir imtis išskirtinių sprendimų, kaip savanoriavome šv. Benedikto gimnazijoj, Senamiesčio pradinėj, Dainavos progimnazijoj, Šaltinių progimnazijoj, Dzūkijos mokykloj. Kiek daug nuostabių draugysčių su moksleiviais užmezgėm, kaip stebėjomės mokytojų ryžtu pasirenkant dirbti su penktokais ar šeštokais ir kaip kartais pritrūkdavom pasitikėjimo ir drąsių sprendimų iš mokyklų administracijos ar savivaldybės.

Tiesa, viena didžiausių pamokų buvo stebėti kaip dalykai vyksta ir suvokti kokio dydžio yra švietimo mechanizmas bei kaip sunku atnešti menkiausią pokytį net pas jų taip laukiančias bendruomenes. Gravitaciją ar kažką, kas padeda nusileisti ant žemės, pradėjome jausti dirbdami su moksleiviais. Kai pamažu atradome dalykus, kurie iš tikrųjų padėjo apčiuopti pokytį. Taip Alytuje ir gimė #Arklystu programa.

Sakoma, kad “pranašu savam krašte nebūsi” ir tikrai, pradžioje panašiai ir jaučiausi. Stengdamiesi pristatyti save Alytaus mokykloms ir pakviesti į nuotykį, daugiau kvietimų atvykti sulaukdavom į kitus miestus, kitas mokyklas. Iš to irgi nedarėme problemos, stengėmės prisitaikyti. Taigi, kol Alytuje savanoriavome, važiuodavom į kitus miestus užsidirbti. Dirbti su moksleivių savivaldomis, klasėmis, mokytojais ir administracija galėjome dar ir todėl, kad žmonės, patikėję mūsų idėjomis, palaikė mus Contribee platformoje. Beje, vienas šios platformos kūrėjų yra Alytaus Ramanausko Vanago gimnazijos vienuoliktokas Adrijus.

Dėl to, kad esate jūs, galėjome būti ir mes

Netrukus gavome kvietimą prisijungti prie Lietaus vaikų projektų, už ką esam dėkingi Klementinai Gruzdienei. Ji taip pat pasiūlė man vietą Alytaus Lietaus vaikų centre, kad galėčiau teikti individualias psichologines konsultacijas. Jaučiausi įgalinta padėti žmonėms ir už savo darbą gauti atlygį. 

Yra patalpos? Yra žmonės, kurie turi ką pasiūlyti? Yra papildomų lėšų ar kitų resursų? Sujungus šiuos dėmenis, gali gimti nuostabūs ir reikalingi dalykai.

Po kiek laiko per savivaldybę pavyko gauti vieną projektą Psichikos sveikatos stiprinimui mokyklose (apie šį projektą pasakojome ČIA). Labai džiaugėmės ir manome, kad išpildėme savo užsibrėžtus tikslus su kaupu. Visgi tai, kokį biurokratinį kelią reikėjo praeiti ataskaitoje dėl kelių absurdiškų neatitikimų, paliko manyje kartėlį, kad daugiau nenorėčiau dalyvauti Alytaus savivaldybės projektuose. Pasigedome lankstumo ir paprasčiausio žmogiškumo. Nepaisant visko, jaučiamės dėkingi, kad galėjome pasidalinti.

Man reikia, kad miestas, kuriame gyvenu ir žmonės, kurie yra aplinkui suteiktų man galimybę daryti tai, ką sugebu daryti geriausiai. Man reikia paskatinimo, tiek moralinio tiek finansinio, kad galėčiau augti ir vystyti savo idėjas. Man reikia bendruomenės, bendradarbiavimo, kad sutelkę savo skirtingas galias galėtume pasiekti užsibrėžtų tikslų ir pakeliui nustebinti tiek save, tiek visą pasaulį. Man reikia pasitikėjimo, kad prireikus turiu užnugarį ir galiu kreiptis pagalbos. Man reikia žinojimo, kad esu reikalinga ir vertinama. Ne iš dangaus visų šių dalykų reikia, iš realių žmonių pas kuriuos ateinu su idėjomis ir pasiūlymais, klausimais ir atsakymais.

Grįžtant prie tų žmonių, kuriais reikia ypatingai rūpintis (kol jie nepersigalvojo ar kur nors nepabėgo), noriu paminėti tik kelis su kuriais vienaip ar kitaip teko susidurti per mūsų trumpą gyvenimą Alytuje: Liudas Ramanauskas, Egle Malinauskienė, Vija Kudzienė - profesionalumas, atsidavimas, meilė savo darbui ir žmonėms. Rūta Kavaliauskaitė-Arakėlian ir Oganes Arakėlian - jei Alytus turi viltį tapti išskirtiniu ir patraukliu jaunimui, tai su šių žmonių entuziazmu ir idėjomis tai įmanoma. Milda Kochanskienė, Neringa Svinkunienė, EglėLynykienė, Eglė Pangosienė, Gintarė Mažeikienė, Violeta Mikalauskienė, Meilė Platūkienė ir kiti mokytojai, kurie mato ir girdi savo moksleivius ir, tikime, daro viską kas nuo jų priklauso, kad jų ugdymas būtų kuo turtingesnis. Mokytojai, kurie nebijo būti savimi ir tuo įkvepia aplinkinius - Rink Daug, Andrija Petkeviciutė. Jolita Petkevičienė, Vilija Sušinskienė - direktorės, kurių moksleiviai ne tik nebijo, bet ir gerbia. Povilas ir Agnė Aušrė, kurie prekiauja skaniausia ir kokybiškiausia kakava Gyva kakava ir kurie bene pirmieji mums atvykus į Alytų išreiškė palaikymą ir norą bendrauti. Laima Žemaitienė, Virginija Lisauskienė, Maltiečių ir Caritas savanoriai, kurie rūpinasi tais, kuriems labiausiai reikalinga pagalba. Pozityvusis vaistininkas Petras Žukauskas, bangomis skriejantisvideografas Domas Pestenis, skaniųjų tackos šefas Andrius Pestenis, vizualinio miesto veido kūrėjai Algirdas and Remigijus Gataveckai, Pijus Šematulskis, gražiausių giesmių ir balso savininkė Rima Vaickelionytė, tvirtas kaip uola Rytis Baltrušaitis, šilčiausių apkabinimų Petrutė Žitkauskienė, skaniausių šimtalapių kūrėja Danguolė Černiauskienė, sudėtingus mokesčių procesus palengvinanti Ramunė Germanavičienė, visada padėti nusiteikęs Algis iš Juodos katės ir visi kiti mieli dzūkeliai, kurie taip reikšmingai nuspalvina šio miesto veidą dažnai galbūt to net nežinodami.

Man visada taip smagu kur nors iš tolo pamatyti praeinantį ilgabarzdį fotografą Faustą, su dviračiu žavingai pravažiuojančią Bronislavą ar po miškus šmirinėjančią sesę Rūtą. Iškart pasijuntu kaip namie. Dar yra ypatingos Dailės ir Dailiųjų amatų mokyklos, Kra6totyros muziejus - kiek daug ten potencialo! Ir, žinoma, moksleiviai - brangiausias Alytaus turtas, kurie kupini nuostabių idėjų ir polėkio, tereikia pradėti į juos žiūrėti rimtai, su pagarba ir pasitikėjimu, leidžiant svajoti, eksperimentuoti, prisiimti atsakomybę ir būti savimi. Antraip kodėl jie turėtų norėti čia pasilikti?

Kaip sako mūsų bičiulė Ieva: Pačias svarbiausias pamokas išmokstame ne iš tų, kurie mus moko, bet iš tų, kurie mus myli. Todėl svarbiau už viską man atrodo yra žmonės, kurie myli save, myli savo darbą ir myli žmones su kuriais dirba. Žmonės, kurie rūpinasi savimi, kitais ir aplinka. To labiausiai ir linkime Alytui - atpažinti tokius žmones ir pasirūpinti jais. Nes miestas galingas tiek, kiek įgalinti jo žmonės.