Apie autoritetus

Vakar klausiausi Naros tinklalaidės . Labai patiko pasirinkta tema ir pokalbis. Man jis pasirodė labai aktualus, įdomus, daugiasluoksnis ir nesurežisuotas.

Kilo įvairiausių klausimų, minčių ir prisiminimų. Susirašiau juos sau, dalinuosi ir su jumis.

Ar aš turiu autoritetą/ų? Kokį poveikį man turi autoritetas, kurio niekada gyvenime nebuvau sutikusi, tačiau jaučiu, kad to žmogaus idėjos ir mokymai mane įkvepia ir formuoja mano požiūrį, nuo autoriteto, kuris yra šalia, su kuriuo kuriu santykį, kurio pratęsimas esu, per kurį augu ir keičiuosi, nors tai ir ne visada yra malonu, su kuriuo pasirenku keliauti toliau? Kiek mano santykyje su vienokiu ar kitokiu autoritetu iliuzijos, žmogiškumo?

Kokie mano lūkesčiai autoritetui? Kokias ribas savo autoritetui sukuriu? Ar sugebu atleisti savo autoritetui? Ar sugebu integruoti skirtybes į tą patį autoritetą, kai vienomis iš jų gėriuosi, o kitų negaliu priimti? Tema - autoriteto, kaip netobulo žmogaus, priėmimas ir praplėtimas. O kaip su Dievu, kaip autoritetu?

Dar viena tema, kuri buvo aptariama tinklalaidėje - autoriteto kūrimas per baimę. Turbūt visi esame patyrę tokiu būdu kuriančių (ar griaunančių?) savo autoritetą žmonių. Aš tokių žmonių daugiausia iš arti sutikau ir tebesutinku mokyklose. Iš pirmo žvilgsnio, daug paprasčiau tvarkytis su vaiku, kai jis tavęs bijo, negu "nusižeminti" ir investuoti laiką ir resursus bandant sukurti prasmingą santykį iš kurio gali arba negali gimti autoritetas. Neteisiu. Nežinau kompleksiškesnio darbo už mokytojo/auklėtojo. Pavyzdžiui, mokykloje yra įprasta tikėtis, kad vaikas kiekvieną mokytoją laikytų autoritetu, tačiau man atrodo, kad čia dažnai painiojamas autoritetas su universalia pagarba žmogui. Man svarbu, kad aš galėčiau kvestionuoti savo autoritetus.

Tam tikros pozicijos visuomenėje tarsi suponuoja, kad esi autoritetas jau vien dėl savo statuso ar pareigybių. Kai sutinku žmogų laikantį save aukščiau už kitus, kartais man automatiškai įsijungia pasipriešinimas, noras džiaugtis tais pasiekimais, kuriuos oponentas vertina kaip niekinius ir pan. Ir kol tai neeikvoja per daug resursų, visai smagu kvestionuoti tą autoritetiškumą, jeigu esu išmokusi pagarbos žmogui pamoką. 

Tačiau kartais pagaunu save pereinančią į autoritetu save laikančio žmogaus pusę. Ypač jei pati nesijaučiu tvirtai nagrinėjamoje temoje. Kitas pavyzdys: mama kvesitionuoja savo sūnaus pasirinktą moterį. Jis gina savo moterį ir rodos prieštarauja mamos išsakomoms abejonėms ar teismui. Tačiau po to, sąmoningai ar nesąmoningai, tas abejones ar teismą perduoda tai moteriai, kurią ką tik apgynė ir išteisino. Kas tai? Mamos, kaip autoriteto, įtaka, galimybė ir pasėta baimė, kad tai gali būti tiesa, o gal bumerangas, kada nepriimti dalykai sugrįžta kitais keliais? Ar galima priimti mamos poziciją, kaip mamos poziciją, padedant jai ir sau atliepti po abejone ar kaltinimu slypintį poreikį? Neprisiimti gynėjo ar aukos pozicijos (tuolab, kad to žmogaus nėra šalia), o išbūti su tuo kas vyksta gyvame pokalbyje ir santykyje. Nes tikėtina, kad tai daug labiau apie besikalbančius žmones, negu apie trečią asmenį, kurio net nėra šalia.

Dar vienas pokalbyje užduotas klausimas: ar tikrai baimė kažką įskaudinti turėtų būti pagrindine motyvacija (ne)veikti?

Prisimenu iš savo mokyklos, kai matematikos mokytoja kartais vadindavo mus humanitarais ar šūdų krūvom. Skamba žiauriai ir išgirdus, kad kažkas mano vaiką tokiais žodžiai vadina, turbūt iškart eičiau aiškintis, bet mūsų atveju, mes nei skundėmės, nei giliai į dūšią ėmėm. Dabar galvoju, ar taip jaučiausi dėl to, kad jau turėjau pamatinį pasitikėjimą savimi ir tai, kad kažkas pavadina mane šūdu labiau skamba kaip netikęs bajeris, negu galimybė pakeisti nuomonę apie save. Tuo tarpu, humanitaras užkabina jautesnę stygą. Ar tai reiškia, kad mokytojo akyse esu negabi matematikoje? Kvaila? Turėdami nemažai nuolankumo ir užsigrūdinimo, dažniausiai nurašydavom tokius epitetus į juodo humoro sąskaitą. Tačiau, jei žmogus dar nežino, kad jis nėra šūdas arba ieško atsakymo, koks jis yra, galbūt tuomet poveikis gali būti visai kitoks ir palikti ne juoko ir nesusipratimo, o trauminį patyrimą?

Na ir dar viena tema, kurią pasiėmiau - apie mūšius. Labai aktualu šiandienos kontekstuose. Taigi, yra mūšiai į kuriuos verta įsitraukti, kurie gali turėti teigiamą poveikį, ir yra mūšiai, kurie tik švaisto visų resursus. Visada turiu galimybę pasirinkti. Man tai labai svarbu.