Vaiko pažymiai nenusako jo vertės

2022-01-31
14 min
Dalijamės interviu. Už klausimus dėkojam Laimai Samulei.

Kada ir kodėl susidomėjote švietimo kokybės gerinimu mokyklose?

Tautvydas:
Kai buvau moksleivis, nemėgau mokyklos dėl daugelio priežasčių. Visgi, nežinojau kiek ir ką moksleivis gali padaryti, kad joje būtų gera. Apskritai, nežinojau kokia mokykla iš tiesų gali būti. Kai po universiteto pradėjau dirbti mokytoju, kurį laiką nevalingai mokytojavau panašiais principais kaip ir pats buvau mokytas. Tik pradėjęs daugiau gilintis į progresyvios pedagogikos idėjas bei žmogaus psichologiją, pradėjau geriau suvokti koks norėčiau būti mokytojas, kokiose mokyklose norėčiau dirbti ir kokį santykį galėčiau kurti su moksleiviais. Besiformuojant vidiniam švietimo kompasui, pradėjo ryškėti ir šiaurinė žvaigždė. Patikėjus kryptimi, atsiranda kelias, o juo einant, pasimato kliūtys, prie kurių įveikimo norisi prisidėti.
Mingailė:
Kurį laiką dirbau darželyje su priešmokyklinio amžiaus vaikais. Vėliau įstojau į vystymosi psichologijos magistrą. Po to ėmiau konsultuoti vaikus ir paauglius. Abiem rūpėjo švietimo temos. Norėjome drauge keliauti. Taigi, išsikėlėme tikslą – apkeliauti pasaulio mokyklas, turinčias patirties kuriant bendruomenės gerovę drauge su vaikais. Norėjome geriau suprasti, kas nutinka, kad į kai kurias mokyklas mokytojai ir moksleiviai eina noriai, o į kitas nelabai. Taip pat ką galima padaryti, kad mokykla vystytųsi ir augtų drauge su savo autentiška bendruomene.
Švietimo nuotykių kūrėjai Mingailė ir Tautvydas, Marijos Šalaševičiūtės nuotrauka
"Vienas pagrindinių mūsų misijos tikslų – eiti pas moksleivius, kurti ryšį su jais, stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, padėti jiems išsilaisvinti nuo įvairiausių su(si)varžymų."

Su kokiais sunkumais, iššūkiais mokiniai susiduria mokyklose?

M.:
Vienas pagrindinių iššūkių – prasmės trūkumas. Moksleiviai dažnai kvestionuoja mokomuosius dalykus, praktikos ir pritaikomumo trūkumą. Dauguma moksleivių jau seniai pranoko vyresnes kartas savo IT raštingumu, todėl svarbu mokytis drauge su vaikais tam, kad galėtume juos pasitikti virtualiame pasaulyje. Praleisdami daug laiko prie medijos ir nuolat stimuliuojami, vaikai sunkiau susikaupia ir išlaiko dėmesį pamokų metu, greičiau ima nuobodžiauti. Vienas moksleivis įvardino, kad kartais jam tiesiog norisi
svaipinti
aplinką ar užsiėmimą, šis pasaulis atrodo niūrus ir neįdomus, tuo tarpu virtualus pasaulis visada turi kuo nustebinti, įtraukti, paskatinti. Kurti tiltus tarp virtualaus ir realaus pasaulių tampa itin svarbu. Psichologai pabrėžia, kad kompiuteriniai žaidimai taip pat atlieka ir gijimo funkciją. Vaikai žaisdami gyja.
T.:
Gyja nuo nuolatinio vertinimo, patiriamo streso, suvaržymų ar menkavertiškumo jausmo. Vis dar esame įstrigę bausmių ir apdovanojimų sistemoje, kuri žlugdo vidinę motyvaciją, kūrybiškumą, užgniaužia iniciatyvumą, moko veidmainiauti, manipuliuoti. Žmogus, kuriam mokymasis asocijuojasi su kančia ir kuris yra praradęs ar neatradęs vidinės motyvacijos, praranda ir viso gyvenimo mokymosi džiaugsmą ir sąmoningą supratimą, kad mokymasis neturi pabaigos.

Prie mokinių gerovės neprisideda ir tarp mokinių bei mokytojų jaučiamas atotrūkis? Kodėl jis toks akivaizdus?

M.:
Prisiminkime kaip pasikeitė pasaulis, gyvenimo tempas, kokybė per pastaruosius 50 metų. Šiandien viskas keičiasi ir vystosi dar sparčiau. Natūralu, kad atotrūkis tarp moksleivių ir mokytojų yra. Nors ir turime tuos pačius bendražmogiškus jausmus ir poreikius, renkamės skirtingas strategijas juos patenkinti. Pavyzdžiui, jei mano laiku mokytojo autoritetas dažniau buvo siejamas su pagarba mokytojui, baime ir paklusnumu, dabar autoritetas daug dažniau susijęs su abipuse pagarba, santykiu, profesionalumu ir gali būti kvestionuojamas. Vis sugrįžtu prie klausimo, kaip išlaikyti pagarbą praeičiai joje neužstringant ir kaip išlaikyti ramybę galvojant apie ateitį?
T.:
II-ojo pasaulinio karo metu, koncentracijos stovyklose dirbantys nacių karininkai buvo susigalvoję savo kalbai pavadinimą „Amptsprache “. Ampt – reiškia biurą, o sprache – kalbą. Jiems ši kalba palengvino sąžinės naštą, kai reikėdavo vykdyti negailestingus nurodymus. Biurokratinė kalba tampa itin pavojinga, kai neigia pasirinkimą, neigia atsakomybę už savo veiksmus. Kartais nesusimąstome apie tai, kad kai kurie mūsų sprendimai gali atnešti daugiau žalos, nei naudos. Galbūt mokytojas, kuris jaučia atskirtį tarp savęs ir moksleivių galėtų savęs paklausti ar nestumia jų į „duobę“ vien dėl biurokratinių „aš privalau“, „viršenybės nurodymai“, „yra programos ir negalima kitaip“. Viskas, ką darome iš prievolės, kaltės, gėdos ar nepagrįstos baimės, kenkia visiems.
"Kaip išlaikyti pagarbą praeičiai joje neužstringant ir kaip išlaikyti ramybę galvojant apie ateitį?"

Ar labai skiriasi padėtis privačiose ir valstybinėse mokyklose?

T.:
Yra įvairių privačių ir įvairių valstybinių mokyklų. Kartais ir vienose, ir kitose atrandame esmines ašis – pasitikėjimą, laisvę ir atsakomybę. Mokykla yra bendruomenė, o bendruomenė nuolat kuria santykius. Darnios bendruomenės pamatu tampa komunikacijos kultūra, lygiavertiškumo, įtraukumo, pagarbos ir tolerancijos savitumui principai. Kaip kurti sveiką ir sąmoningą santykį su savimi, kitu žmogumi bei mus supančia aplinka yra ir mokslas ir menas. Vieno recepto, žinoma, nėra, bet mums atrodo, kad be pasitikėjimo ir laisvės ne tik atsakomybei bus sunku užaugti, bet ir meilei gyvenimui bei mokymuisi.
M.:
Dar pridurčiau, kad dažnai privačios mokyklos lengviau pritraukia motyvuotus, inovatyvius mokytojus, nes gali pasiūlyti daugiau laisvės ir atsakomybės, didesnį atlyginimą ar lankstesnį darbo grafiką. Ne retai šiose mokyklose stipriai investuojama į gerą mikroklimatą, darbuotojų kvalifikacijos kėlimą, aplinkos įgalinimą.

Siekdami pagerinti situaciją mokyklose, judu ėmėtės iniciatyvos. Papasakokite daugiau apie Geros mokyklos koncepciją.

T.:
Remiantis tokiais valstybiniais dokumentais, kaip Lietuvos švietimo kokybės užtikrinimo koncepcija (2008), Geros mokyklos koncepcija (2015), Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija, Vaikų įtraukties mokytis ir įvairiapusio ugdymo 2017–2022 metų veiksmų planas, Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ ir t.t., turime labai palankias švietimo politikos gaires keistis ir tapti tokiomis mokyklomis, kokių reikia šiandienos žmogui ir visai bendruomenei. Visgi, keistis nėra lengva. Daugelis mokytojų ir mokyklų vadovų pavargę nuo tempo ir krūvio, nuo politinio neveiksnumo ar imitacijų. Kai nėra motyvacijos arba kai esi praradęs tikėjimą, kad kažkas iš tikrųjų gali pasikeisti, tada pradedi skeptiškai žiūrėti į visus, kurie kalba apie pokytį. Jeigu entuziazmas išblėsta, tai ir pokyčio vėliavnešiai gali pradėti į pokytį žiūrėti skeptiškai.

Kokia jūsų misija?

T.:
Vienas pagrindinių mūsų misijos tikslų – eiti pas moksleivius, kurti ryšį su jais, stiprinti tarpusavio pasitikėjimą, padėti jiems išsilaisvinti nuo įvairiausių su(si)varžymų. Taip pat parodyti, kaip tarp mokytojų, administracijos ir moksleivių pasidalinus atsakomybe, galime lengviau atsikvėpti ir sustiprėti kaip bendruomenė. Tikime, kad kai moksleiviai bus lygiavertiškai įtraukti į mokyklos kūrimo procesus, tai ir pati mokykla taps tokia, į kurią norėsis eiti ne tik moksleiviams, bet ir mokytojams, kurių šiuo metu taip trūksta. Sutikčiau, kad žmones demokratijai reikėtų pradėti ruošti dar mokykloje. Geros mokyklos koncepcijoje kalbama apie šiuos ir panašius dalykus, akcentuodama, kad kritinis, analitinis, kūrybinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas, iniciatyvumas, socialumas ir kiti – tampa vertingesni už atminties saugyklose sukauptą informaciją.
Vilniaus Gabijos gimnazija

Ar mokyklos naudojasi galimybe keistis? Kiek efektyvi buvo neseniai Švietimo, mokslo ir sporto ministerija inicijuota Geros savijautos programa?

T.:
Jaučiamės dėkingi, kad galėjome prisijungti prie šios iniciatyvos ir džiaugiamės, kad mokyklos aktyviai bendradarbiauja kviesdamos pas save įvairias paslaugas teikiančius žmones. Savo siūlomus užsiėmimus pavadinome „Arklystu“ – į vieną šio žodžio pusę telpa visas arklys, jo veržlumas, greitis, ištvermė, ištikima tarnystė ir tiesiog tautosakiška dangaus dovana žmogui. Kita šio žodžio pusė laiko rykštę – nuolatinę dvejonę ir abejonę – „Ar aš pakankamas? Kinkyk save. Kentėk“.
M.:
Spalį pradėjome turą po Lietuvos mokyklas. Šio turo pabaigoje būsime susitikę su beveik 2000 moksleivių iš įvairių Lietuvos miestų ir kaimų. Kiekvieno susitikimo metu su skirtingomis klasėmis praleidžiame visą dieną. Mums tai labai svarbi patirtis. Matome didžiulę prasmę susėsti su moksleiviais į ratą ir dalintis istorijomis, atliepti jų jausmus bei poreikį būti išgirstiems, nevertinamiems ir suprastiems. Užsiėmimų metu žaidžiame, einame į žygius, skiriame laiko komandos formavimui, reflektuojame.
Alytaus Dainavos progimnazija
"Kiekvienas žmogus iš prigimties smalsus ir nori mokytis, tik kartais reikia laiko tai prisiminti."

Kokia situacija kitų šalių mokyklose?

M.:
Situacija įvairi. Vienose šalyse atskirtis tarp valstybinio ir privataus sektorių didesnė, kitose mažesnė. Pavyzdžiui, Suomija taip susitelkė į valstybinio sektoriaus augimą, kad visoje šalyje beveik nebeliko privačių mokyklų. Pagrindiniai suomių mokymosi principai – pasitikėti, mokyti(s) be streso, „mažiau reiškia daugiau“. Danija – nuostabus viso gyvenimo mokymosi pavyzdys, kur kai kuriose mokyklose tarp moksleivių sutikdavome ir mūsų tėvų ar senelių amžiaus žmonių, be to, vyriausybės pozicija labai aiški – negalima taupyti švietimo sąskaita. Danijos mokyklose šalia tokių disciplinų kaip matematika ar anglų kalba, galima rasti empatijos pamoką. Vokietijoje lankėmės didelėje, valstybinėje, demokratinėje mokykloje. Šios mokyklos mokytojai pasidalino, koks svarbus yra kūrybiškumas. Pavyzdžiui, vietoj to, kad vertintų vaikus pažymiais, mokytojai leidžia vaikams įsivertinti patiems. Tokiu būdu vaikai mokosi kritinio mąstymo, savarankiškumo, išvengiama tarpusavio konkurencijos žalos. Žinoma, tai nebūtinai tiktų kiekvienam vaikui.
Rock Tree Sky mokykla, Kalifornija

Ko galėtume pasimokyti iš kitų šalių pavyzdžių?

M.:
Kaip ir minėjome, labai svarbu mokytis pasidalinti atsakomybe su mokyklos bendruomene, suteikti mokytojams daugiau autonomijos, nuimti nuo jų beprasmę biurokratinę naštą. Kitas svarbus uždavinys – stiprinti psichikos sveikatą mokyklose. Estai fenomenalų proveržį švietime pasiekė tuomet, kai pradėjo matuoti moksleivių ir mokytojų savijautą mokykloje. Estija taip pat parodė mums pavyzdį skaitmenizuodama savo nacionalinę ugdymo programą ir perkeldama ją į virtualią erdvę. Kitas efektyvus sprendimas – įgalintos ir atviros mokyklų erdvės, kuriose vaikai, prisiimdami atsakomybę, gali tyrinėti ir mokytis patys. Nemažai tokių, savivaldaus ugdymo, mokyklų aplankėme Amerikoje ir buvome sužavėti kaip aktyviai moksleiviai įsitraukia į mokymosi procesus, kur jiems tik retkarčiais prireikia mentorių pagalbos. Kiekvienas žmogus iš prigimties smalsus ir nori mokytis, tik kartais reikia laiko tai prisiminti. Būtina sumažinti namų darbų kiekius, akcentuojant, kad laikas po mokyklos turėtų būti skiriamas šeimai, draugams, pomėgiams. Individualizuoti ir integruoti mokomuosius dalykus, priartinti juos prie šiandieninio gyvenimo iššūkių ir galimybių. Na ir, žinoma, „vienas lauke ne karys“, todėl siekiant pokyčių reikalinga stipri komanda.
"Kritinis, analitinis, kūrybinis mąstymas, gebėjimas spręsti problemas, iniciatyvumas, socialumas ir kiti – tampa vertingesni už atminties saugyklose sukauptą informaciją."

Kodėl reiktų kreipti dėmesį ne tik į mokymosi medžiagą bei rezultatus, bet emocinę mokinių ir mokytojų savijautą?

M.:
Žmogus prisitaiko prie visokių sąlygų, tačiau savo potencialą dažniausiai pasiekia tokioje aplinkoje, kuri yra saugi, pagarbi, palaikanti. Dažnai tos mokyklos, kurios prioritetu laiko psichikos sveikatą, taip pat pasižymi ir aukštais akademiniais, meniniais ar sportiniais pasiekimais, tačiau dažniau traktuoja tai kaip stiprios ir sveikos mokymosi aplinkos pasekmę, o ne besąlygišką tikslą.

Kaip tėvams padėti vaikui nepatirti įtampos ir streso dėl mokslų?

T.:
Japonų senovės meno filosofijoje reikšmė slypi „už“, o žmogaus, kaip kūrėjo, tikslas yra pašalinti tas eksterjero dalis, kurios atskleistų tai, kas slypi „už“ arba viduje. Galbūt moksleiviai jaučiasi ariantys beprasmybės vagą, nes mato vienintelį kūrimo būdą – krauti sluoksnį po sluoksnio ir taip sukrauti ant savęs komposto kalną. Kaip neprarasti kūrybiškumo ir drąsos pašalinti tas sluoksnių dalis, už kurių slypi derlingas dirvožemis, kuriame daiginasi savastis? Kartais įtampa nuslūgsta kai supranti, kad joks vertinimas nenusako žmogaus vertės ir kad visi išsiskleidžiame savu laiku, todėl ypatingai svarbu pasitikėti ir apsaugoti tai, kas žmoguje gyva, investuoti į tai. Leisti vaikui žaisti kartais yra daugiausia, ką galime padaryti.
M.:
Svarbu stebėti savo vaiką, jo pomėgius, iššūkius ir stiprybes. Atradus, kas jį domina labiausiai, galime tikslingai palaikyti, nukreipti. Jei, pavyzdžiui, vaikas mėgsta piešti ir eksperimentuoti, galime investuoti į kokybiškas piešimo priemones ir įrangą.
T.:
Svarbu stebėti ir mokyklą, atkreipti dėmesį į tai, kaip vaikas joje jaučiasi ir nors svarbu pasitikėti mokyklos bendruomene, jeigu ji neatliepia vaiko poreikių arba neskiria pakankamai dėmesio dalykams, kurie jam svarbūs, galbūt vertėtų paieškoti kitos mokyklos. Galbūt tokia mokykla kainuos daugiau nei šeima gali sau leisti, tada yra galimybė ieškoti alternatyvų, galbūt šeimų, kurios jungiasi į nedideles mokymosi bendruomenes ir kuria namų mokymo mokyklą.
"Leisti vaikui žaisti kartais yra daugiausia, ką galime padaryti."

Ką manote apie vaikų ugdymą šeimoje?

M.:
Labai džiaugiamės, kad pagaliau ugdymas šeimoje buvo įteisintas ir Lietuvoje. Tam, kad ši švietimo kryptis vystytųsi ir atlieptų ugdymą šeimoje besirenkančiųjų poreikius, prireiks laiko ir žmonių, kurie drąsiai ir nuosekliai nagrinėtų iškylančius iššūkius ir atradimus, sistemintų savo patirtis ir dalintųsi vieni su kitais. Pavyzdžiui, Danijoje, kur namų mokymas jau seniai įteisintas, žmonės susidūrė su vaikų socializacijos trūkumu. Tuomet tėvai ir vyriausybė susitarė, kad žmonės bursis į bendruomenes, tokiu būdu užtikrindami vaikų socializaciją, o valstybė finansuos net 80% išlaidų, susijusių su patalpų bei mokymosi procesais, padengimu. Tikimės, kad mūsų valstybė taip pat atras būdų, kaip palaikyti ir bendradarbiauti ugdymą šeimoje pasirenkančius žmones.
Prisidėk prie mūsų misijos
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk Švietimo nuotykių savo pašte
Prenumeruoti
VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
info@svietimonuotykiai.lt
© Švietimo nuotykiai