Tu esi svarbus/i arba kai nebesinori gyvent

Jautiesi beviltiškai?
Sunku atrasti prasmę gyventi?
Galvoji apie mirtį?
Esu čia tam, kad tave išklausyčiau ir apkabinčiau.

Rugsėjo 10-ąją minima Pasaulinė savižudybių prevencijos diena

Kaip skelbia Pasaulio sveikatos organizacija (PSO), kasmet nusižudo apie milijoną žmonių visame pasaulyje, t.y., maždaug kas 40 sekundžių pasaulyje kas nors nusižudo, o kas 3 sekundes kas nors bando nusižudyti. Kiekviena savižudybė yra ne tik iš gyvenimo pasitraukusio, bet ir jo artimųjų, aplinkinių tragedija, paliekanti gilias žaizdas.

Tyrimai rodo, kad net 70-90 procentų visų savižudžių apie savo ketinimus prasitaria draugams arba šeimos nariams. Problema ta, jog mes menkai įsiklausome į kitų žmonių problemas.

Specialistų tvirtinimu, prieš žudydamiesi dauguma žmonių kalba apie mirtį, teigia, kad atrado „išeitį“, kaip palengvinti artimųjų gyvenimą. Turėtume rimtai vertinti tokias kalbas ir stengtis prakalbinti tuos žmones, pasiūlyti pagalbą, svarbiausia – išklausyti. Paprastai neveiksminga įkalbinėti nenusižudyti. Svarbiau leisti žmogui suprasti, kad jis ar ji jums rūpi, jog galima kartu ieškoti išeičių. Jei kito žmogaus elgesyje atpažinote grėsmingus galimos tragedijos ženklus, nebijokite kreiptis pagalbos į specialistus.

Daugiau info apie pagalbos būdus galima rasti ČIA

Būdama moksleivių tarpe dažnai girdžiu, kad į psichologą kreiptis nenorima, nes nepasitikima, kad jis ar ji neišpasakos visko tėvams, mokytojams. Labai apgailestauju jei esat su tuo susidūrę. Pati būdama psichologe ne kartą esu susidūrus su dilema, kaip elgtis vienoje ar kitoje situacijoje. Nėra paprasta bendrauti su vaiku, jo tėvais ir mokytojais ir išsaugoti konfidencialią informaciją (lot. confidentia - pasitikėjimas) - slaptas, viešai neskelbtinas), bet tai BŪTINA jei norime sukurti pasitikėjimu ir saugumu grįstą santykį su žmogumi, kuris kreipiasi pagalbos. Išimtis - konfidencialią informaciją psichologas gali atskleisti tik tuomet, jeigu akivaizdžiai gresia rimtas pavojus visuomenei, kliento ar kitų asmenų sveikatai arba gyvybei, ir nepažeidus konfidencialumo neįmanoma išvengti žalos ir tuomet, kai konfidencialią informaciją atskleisti psichologą įpareigoja Lietuvos Respublikos įstatymai ir kiti teisės aktai (Psichologų profesinės etikos kodeksas, 2017).

Jeigu nepavyksta sukurti pasitikėjimu ir saugumu grįsto santykio su psichologu, nepamirškit, kad yra ir kitų pagalbos būdų. Pavyzdžiui, Jaunimo linija ar Vaikų linija, kuriose dirba profesionaliai apmokyti savanoriai, kurie yra pasiruošę jus išklausyti anonimiškai. Jeigu pataikysit ant tokio žmogaus, kuris jus vertins ar smerks, dėkit ragelį ir skambinkit dar kartą. Kol atsilieps tas žmogus, kuriam pajausit, kad norit papasakot, kas vyksta jūsų viduje. Tiesa, kartais net nesvarbu kam visa išsipasakojame (psichologui, draugui, mamai, Dievui, baltam popieriaus lapui, nepažįstamajam), svarbu išlieti širdį, kol ji ten viduj viena nesusprogo.

Jeigu nenorit skambinti ir anoniminėms linijoms, žinokit, kad galit paskambint ar parašyti mums.

Dažniausiai arčiausiai mūsų esantieji - draugai ir šeimos nariai - geriausiai mus pažįsta ir jaučia, todėl net jei galvoje sukasi tokios mintys kaip “ką čia dabar užkrausiu savo bėdom”, “vis tiek niekam nerūpiu”, išdrįskit pabandyti. Ir bandykit tol, kol išgirs.

, o gebėjimas paprašyti pagalbos yra stiprybės bruožas.

Vakar pokalbių metu su kėdainiškiais aštuntokais palietėm ir savižudybių temą. Man atrodo labai svarbu nuimti visus tabu nuo šitų “nepatogių” temų. Tiesiai šviesiai paklausę paauglio “ar esi galvojęs/usi apie savižudybę” tikrai nepaskatinsit apie tai galvoti labiau, priešingai, nuimsit šydą nuo to, kas galbūt neramina ar slegia. Galų gale sukursit erdvę, kurioje galima būti ir apie sunkius dalykus visai paprastai.

Taigi, pradėjus pokalbį dviese, prisijungus dar keliems moksleiviams, dalinomės, kada dažniausiai užklumpa mintys apie savižudybę, kas padeda su jomis išbūti, dėl ko renkamės gyvenimą. Nuostabu kiek daug supranta ir išgyvena jaunas žmogus. Nuostabu, kai jis ar ji ne vienišas tuose savo išgyvenimuose, kai žino, kas būtent jai/jam padeda.

Kai konsultuoju suicidiškų minčių ar ketinimų turinčius žmones, mes visada susidarome planą, ką daryti, kas padeda/galėtų padėti tam konkrečiam žmogui užklupus šiai krizei. Užėjus krizei sudėtinga ar net neįmanoma imtis adekvačių savipagalbos veiksmų, tačiau turint planą, atsiranda inkaras - žinome, ką daryti toliau. Kai žmogui pavyksta sekti savo susidaryto plano, jis taip pat išmoksta, kiek daug galios yra jo valioje. Galios susigrąžinimas yra viena esminių dalių renkantis gyvenimą.

Ir pati paauglystėje esu ne kartą pagalvojusi apie savižudybę. Prisimenu kaip visiškai buku virtuviniu peiliuku užsidarius vonioje įsivaizdavau kaip persipjaunu sau venas. Neprisimenu, kas tuo metu mane taip slėgė. Kažin ar ir tada paklausta būčiau gebėjus išsivardinti priežastis. Tik prisimenu tą ambivalentišką jausmą, kada mama belždias į duris norėdama pasikalbėti, aš veju ją lauk, o iš tikrųjų tenoriu, kad ji niekur neišeitų, kad tiesiog būtų šalia.