Vaikų gerovės rodikliai Letuvoje arba švietimo titanikas

Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
2020-09-04
6
UNICEF atlikto tyrimo (2013-2018) duomenimis, Lietuva iš 38 šalių, užima paskutines pozicijas tokiose srityse kaip psichinė sveikata (savižudybės, nerimas, smurtas, patyčios), bendravimo įgūdžiai, gyvenimo sąlygos (skurdas). Tikimės, kad šiandien skaičiai gerėja Lietuvos naudai, bet tokio gylio problemos greitai neišsisprendžia.
Kaip daugelis vaikų jaučiasi mokykoje? Nuotrauka iš interneto. O gal iš jūsų mokyklos?
"Sakoma, kad visuomenė stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis."
Kai kalbame apie psichinę sveikatą ir įgūdžių, kurių prireiks gyvenime, svarbą, vienas dažniausiai užduodamų klausimų būna: bet kaip gi akademiniai pasiekimai? Suprantame šį nerimą. Kai į nugaras ir galvas nuolat kvėpuoja nežmoniški reikalavimai, gąsdinimai, lyginimai ir t.t.
,
koks dar galėtų gimti klausimas? Kartais atrodo, kad mokykla serga Stokholmo sindromu, kuomet auka įsimyli savo pagrobėją ir nesąmoningai ima ginti tai, kas iš tikrųjų kelia kančią.
UNICEF tyrimo duomenys
Vis tik labiausiai mus stebina 2 prizinė vieta Lietuvai pagal švietimo politines gaires.
Vadinasi teoriją išlaikome puikiai, bet su praktika sekasi prastai. Remiantis tokiais valstybiniais dokumentais kaip
Lietuvos švietimo kokybės užtikrinimo koncepcija (2008), Geros mokyklos koncepcija (2015), Valstybinė švietimo 2013–2022 metų strategija, Vaikų įtraukties mokytis ir įvairiapusio ugdymo 2017-2022 metų veiksmų planas, Lietuvos pažangos strategija „Lietuva 2030“ ir t.t.,
galėtume apversti Lietuvos mokyklų gyvenimą aukštyn kojomis, tačiau atrodo, kad šiame kontekste esame
sustingę
. Dega žalia šviesa, bet bijom važiuoti, nes kitoje sankryžoje dega raudona. Vietoj to, laukiame, ką nurodys tie, kurie sėdi kažkur ant debesies ir sprendžia už tuos, kurių nė nepažįsta. Mes, tiesa, jų irgi nepažįstame, nors ir leidžiame mus atstovauti.
Kai privažiuosim šią sankryžą, galėsim sakyti "štai kaip atrodo praktika, remiantis mūsų valstybiniais dokumentais, tai ką dabar darom?"
Kai skaitome patvirtintas programas ir projektus už milijonines sumas, sunku suvokti, kur tie pinigai išeina. Kodėl tos nuostabios gairės ir strategijos niekaip neišlipa iš popierių ir neišsipildo? Kokius jungtukus ignoruojame?
"Ar mokykla laisva keistis atsižvelgdama į savo bendruomenės poreikius?"
Švietimo ministerija palaiko novatoriškas švietimo idėjas ir sako, kad kiekviena mokykla yra laisva keistis arba
"mokykla pasitikima, ji veikia savarankiškai"
, tik, deja, neturi resursų aprūpinti įrankiais, kurie reikalingi tiems pokyčiams įgyvendinti.
Perfrazuoju: mes galime nuleisti naujoves iš viršaus, tačiau didžioji dalis mokyklų tam nepasiruošusios, todėl tik sukeltume dar daugiau pasipriešinimo ir anarchijos.
Tikriausiai taip ir nutiktų. Tačiau tokiu atveju tolimesnis scenarijus mums atrodo adekvatus pasekmei: Lietuvos švietimo sistema žlugtų. Tereiktų prisiimti atsakomybę ir pradėti iš naujo.

Kaip?

Šįkart ne nuo skylių kamšymo, bet nuo esminių permainų. Dėl ko bijome eksperimentuoti? Pasiekus dugną, bent jau galėtume atsispirti. Pripažinti, kad visi kartais klystame. Toks išsilaisvinimas kartais pasakyti kitam AŠ NEŽINAU. Ir kad galim drauge ieškoti sprendimo. Galbūt galėtume pradėti nuo gerosios mokyklų patirties? Net nereikėtų toli dairytis, tokių mokyklų turime ir Lietuvoje. Mokyklų, kuriose aukšti ne tik akademiniai pasiekimai (kurie visų pirma traktuojami kaip pasekmė!), bet ir emocinė būklė, kultūra, veikia įtraukusis ugdymas, kritinis mąstymas, bendruomenė ir t.t. Galėtume mokytis bendradarbiauti! Išsigryninti švietimo viziją, kurią, tikėtina, dar kokį dešimtmetį kaip savo ausis matytume, bet ji ten būtų ir mes tai žinotume. Ir galėtume nuosekliai ir kantriai eiti link jos. Visi kartu.
HBSC (Health Behaviour in School-aged Children). www.hbsc.org
Matant tokią statistiką, noris išsiaiškinti, ką 2006 su patyčiomis padarė Graikija, kad per kelis metus pasiekė tokių rezultatų. Kiek žinau, jie ėmė telktis ne tik į agresorių ir auką juos išskirdami, bet ir į pasyvius stebėtojus, dirbdami su jų sąmoningumu ir švietimu. Tuo tarpu Danijoje per kelis pastaruosius dešimtmečius labai ryškiai pasikeitė bendravimo kultūra mokykloje, o patyčių kieks sumažėjo daugiau nei per pus. Tai paskatino iniciatyvinės grupės bei mokslininkų suformuota nauja patyčių teorija. Ši teorija "pasižymi sociologiniu dėmesiu bendruomenei, kuomet į patyčias žiūrima kaip į neigiamą būdą kurti žmonių bendruomenę, vienus įtraukiant, o kitus išskiriant. Todėl, remiantis naująja teorija, sprendimas būtų ne bausti atskirus patyčių iniciatorius, o sukurti teigiamą bendruomeniškumo jausmą, neleidžiantį kilti nerimui dėl galimo socialinio išskyrimo." Tačiau kiekviena Danijos mokykla pati sprendžia, kokia kovos su patyčiomis strategija ir kaip bus diegiama.
Sakoma, kad visuomenė stipri tiek, kiek stipri jos silpniausia grandis. Galbūt pagaliau galėtume išgirsti ir atsižvelgti į mokinių, mokytojų, administracijos ir tėvų pastebėjimus, į tai ko reikia jų autentiškai mokyklai. Mokslinius tyrimus ne tik užsakinėtume, bet ir remtumėmės jų rezultatais bei rekomendacijomis. Išlydėtume pavargusius mokytojus į užtarnautą poilsį, užtikrintume, kad tas poilsis būtų orus. Imtume dėstyti tokias programas kaip „Renkuosi mokyti“ universitetuose, kurie ruošia naujus pedagogus. Gal tokiu atveju vietoj 66 motyvuotų mokytojų per 9 metus, turėtume 1000? Didesnė tikimybė, kad mokytojas, atradęs vidinę motyvaciją, padėtų ją atrasti ir mokiniui.
"Valstybė pradėtų pasitikėti tėvais, tėvai – švietimo lyderiais ir mokytojais, švietimo lyderiai ir mokytojai – mokiniais, o mokiniai – savimi."
Išliptume iš gėdos, kaltės ir baimės geldų ir sėstume į pasitikėjimo, empatijos ir laisvės laivus. Pasidalintume atsakomybe. Valstybė pradėtų pasitikėti tėvais, tėvai – švietimo lyderiais ir mokytojais, švietimo lyderiai ir mokytojai – mokiniais, o mokiniai – savimi. Gabūt patikėtume, kad kartais mažiau yra daugiau ir neverta tiek stresuoti. Gyventume mokykloje ir mokytumėmės gyvenime. Skamba kaip sapnas? Mes lankėmės ir dirbome panašiose mokyklose. Tai egzistuoja, tad garsiai svajojame, o kodėl negalėtų tapti norma?

#ŠvietimoTitanikas #MokyklosOdisėja
Pawel Kuczynski iliustracija
Prisidėk prie mūsų misijos
Švietimo nuotykiai gyvuoja sutelktinio finansavimo - jūsų dėka.
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk Švietimo nuotykių savo pašte
Prenumeruoti
VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
info@svietimonuotykiai.lt
© Švietimo nuotykiai