Kokia yra mokytojo rolė?

Praeitam įraše rašiau apie tai, kaip svarbu švietimo sistemoje įsisąmoninti, kad visi žmonės yra skirtingi ir kad norint užtikrinti klestinčią įvairovę, turėtume padaryti vietos “nelabai rimtiems dalykams”. Antras ne ką mažiau svarbus elementas, kurį turėtume mokyklose labiau puoselėti yra - .

Pasirodo, kad atradusiam vidinę motyvaciją vaikui nelabai reikalinga išorinė motyvacija, nes smalsumas yra viena galingiausių varomybių siekiantiems tikslo. Slopindami smalsumą vaikuose, demontuojam ir pačio mokytojo profesiją, atimdami iš jo kūrybiškumą, be kurio lieka tik informacijos perdavimas ir jos įsisavinimo testavimas.

Mokytojo rolė - palengvinti mokymąsi.

Kai vietoj smalsumo skatinam paklusnumą įprastai procesų sekai, smalsumo ir vaizduotės šaknys pamažu džiūva, nes tas procesų algoritmas iš esmės daro tai, ką ir gamyklinis konvejeris. Jeigu tavo, kaip žaliavos, unikalūs talentai ar savybės nepatenka ar netelpa į standartizavimo rėmus, tai nesulaukęs tapatumo pripažinimo, beveik garantuotai susidursi su iššūkiais sususijusiais su pačiu savimi, su klasiokais, tėvais ir su mokytojais. Tiems, kurie nemato prasmės mokytis tiek ir tokių dalykų, kuriuos nurodo programos arba tie, kuriems tiesiog nesiseka to daryti nuosekliai, šie žmonės savotiškai tampa suvaržytais marginalais. Dėl šių priežasčių ir dėl vyraujančios baimės klysti, į kambarį yra atėjęs dramblys ir jis jau senokai trimituoja, kad mokyklos žlugdo kūrybiškumą.

Man atrodo, kad nėra iki galo aišku tai, kad mokytojai nėra tik instruktoriai. Kad jie gali įgalinti žmogų pakeldami jo pasitikėjimą savimi ir padėdami atrasti savą kryptį. Tokių mokytojų yra, bet tikrai nėra daug tokių, kurie imasi priemonių tą pasiekti. Pačių priemonių trūksta.

Neretas sutiktas moksleivis tą tik patvirtina. Baimė užgniaužus pasitikėjimą, o ką veikti ir kas padarytų šį gyvenimą nuostabiu nėra aišku net abiturientams. Tuo tarpu, kai pasikalbi su mokytojais, jiems pakankamai aišku. Visos tos gražios idėjos ir filosofijos yra girdėtos, o problema neretai matoma šiuolaikinėj kartoj ir vadovybės bei visuomenės požiūryje. Kuo toliau tuo labiau suprantu, kad nesuprantu kas kuria Lietuvos švietimą, nes, rodos, kad visi vieni kitų bijo ir vieni kitus kaltina dėl suvaržymų. Moksleivius varžo mokytojai, šiuos vadovai, kuriuos kontroliuoja savivaldybės ir t.t.

Moksleiviam kartais pasakoju apie auksinius laikus, kai buvo galima mokytojui mušti mokinį. Tai bent, sakau, laikai buvo… tada kažkas ėmė ir sugalvojo, kad mušti mokinio nevalia. Uždraudė. Tada mokytojai sugalvojo genialų sprendimą ir išrado pažymį - būdą perduoti rykštę tėvams. Galiausiai, žmonės visai nuprotėjo ir pakankamai neseniai sugalvojo, kad ir tėvams mušti savo vaiko nevalia. Uždraudė. Kartais moksleiviai pajuokauja, kad jų tėvai sėstų į kalėjimą. Visgi visi rimtai sutinka, kad smurtas niekur nedingo. Siekdami motyvuoti, auklėtojai pasitelkia psichologinį smurtą. Atnešk metinio 9 ir gausi tą ragelį arba atiduok telefoną, jeigu atneši mažiau nei noriu, kad atneštum.

Dar kitas lygmuo yra tėvų ir mokytojų santykis. Laukiu kada kuris nors mokytojas ar mokytoja parašys knygą grynai tik iš to, ką jiems yra kalbėję mokinių tėvai.

Galima pagalvoti, kad mokytojams rykštės grįžo su kaupu. “Įsivaizduokit, nebegalėdami mušt vaikų, nesugeba jų sudominti”.

Sudominti vaiką? Gi žongliruot klasėj nepradėsi.

Jau esu pasakojęs istoriją apie matematikos vunderkindę ir jos mokytoją tada, kai buvo kilęs skandalas dėl nepasiteisinusių lūkesčių nukreiptų į laikiusius Lietuvos matematikos egzaminą. Papasakosiu dar kart, nes nevalia pamiršti to, kaip galėtų būti ir to, kad kartais tarp matematikos neišlaikiusiųjų esti šio mokslo vuderkindų.

Matamoros miestelyje, kuris yra Meksikoje, stovi tokia Jose Urbina Lopez mokykla. Penktos klasės mokytojas Sergio Juarez Correa pirmus penkerius mokytojavimo metus bandė standartiškai įnešti į savo mokinių galvas informaciją, kuri jiems suteiktų daugiau šansų ateityje susikurti geresnius gyvenimus. Mat Mantamoros miestelis yra netoli JAV pasienio, tad jį reguliariai supa narkotikų karai, o mokyklose moksleiviai ilgai neužsibūna. Sergio bandymai išmokyti vaikus standartiniais būdais nepasiteisino. Jo mokiniai nuosekliai feilino Meksikos nacionaliniuose pasiekimų patikrinimuose. Tada Juarez nusprendė, kad imsis dalykus daryti kitaip. Jam buvo aišku, kad mokymas tokiu būdu, kai vienas ekspertas stovi priešais klasę ir bando įdiegti informaciją neįsitraukusioms asmenybėms, niekur nenuves. Jis suprato, kad vienintelis būdas iš tikrųjų padėti savo mokinams augti yra įgalinti juos mokytis patiems ir dėl savęs. Jis pakeitė savo pedagoginius metodus, kuriuos galima būtų apibendrinti kaip "minimaliai invaziniu ugdymu", o tai susiję su indų kilmės profesoriaus Sugatos Mitros sukurta švietimo koncepcija apie tai, kaip pasitelkti savo smalsumą ir savarankiškai mokytis ir spręsti problemas.

Sergio Juarez pradėjo organizuoti mokymąsi grupelėse ir skatino moksleivius tikėti savo išskirtiniu potencialu. Nuo to kaip ir ko mokytojas tikisi iš savo mokinio priklauso mokinio pasisekimai. Jeigu mokytojas sugeba perteikti mokiniams, kad tiki jų sėkme, didesnė tikimybė, kad jiems pasiseks. Jei mokytojas tikisi, kad jo moksleiviams nepasiseks, didesnė tikimybė, kad taip ir bus. Esu girdėjęs ir kitokias strategijas, kai išvadinęs šūdų kruvomis ar humanitarais, sulauki principinės kovos ir motyvacijos nusiimti etiketę ir įrodyti priešingai.

Taigi, Sergio Juarez vedė savo moksleivius per atradimų procesus demonstruodamas, kaip, pavyzdžiui, trupmenų sampratas atnešti į tikrą gyvenimą arba kaip padaryti geometriją labiau apčiuopiamą ir praktišką. Jis kurdavo savo pamokas iš „open-ended“ klausimų, ragindamas mokytis samprotaujant, o ne įsimenant informaciją ir išspjaunant ją kontrolinių metu. Jis skatino pokalbius ir bendradarbiavimą, nepaisydamas, kad jo klasė pasirodydavo nepaklusni ir chaotiška. Jo moksleiviai jautėsi įgalinti ir šis jausmas suteikė beprecedentę aistrą mokytis. Punktas dėl nepaklusnumo ir chaoso yra labai svarbus, nes daugumoje klasių būtent tai yra rodiklis, kuris signalizuoja, kad yra prarandamas autoritetas ir reikia imtis priemonių, kurios užčiauptų laisvą dvasią ir galima būtų toliau eiti standartiniu keliu. Ne tuo, kuris kuriasi natūraliai ir organiškai, bet tuo, kurį privaloma nueiti. Žirafų pasaulyje yra aišku, kad kai prašymą girdime kaip reikalavimą, turime dvi išeitis – nuolankiai paklusti arba maištauti.

Nenuėjimas į egzaminą yra tragiška ilgalaikio maišto pasekmė.

Galiausiai, viena Sergio moksleivė Paloma Noyola Bueno pasirodė esanti matematikos vunderkindas. Sudėtingus matematinius konceptus ji suprato instinktiniame lygmenyje. Kai Juarez paklausė Palomos kodėl ji niekada anksčiau neišreiškė susidomėjimo matematika, ji atsakė, kad niekas neparodė kokia matematika įdomi taip, kaip tai padarė jis. Kai atėjo laikas egzaminui, Paloma, mergaitė, kuri gyveno šalia šiukšlyno, skurdo išsekintame miestelyje, parodė geriausius rezultatus visoje Meksikoje, o jos pasiekimus šventė nacionalinė televizija.

Palomos testo rezultatai buvo išskirtiniai, visgi, ir dešimt kitų Juarez mokinių matematikos rezultatai pasiekė 99%. Tiesa, mokytojas išgyveno vidinį konflktą dė to, kad jo mokiniai sėkmę pasiekė standartizuotame teste, kuris nukreiptas į mechaniškas žinias, o ne į bendradarbiavimo, kūrybiškumo ir atradimais grįsto mokymosi procesą, kuris ir lėmė šį proveržį. Nepaisant to, Sergio Juarez parodė, ką gali vaikai, kai įgalini juos mokytis.

Baigusi mokyklą, Paloma įsitraukė į įvairias švietimo iniciatyvas, skaitė pranešimus konferencijose ir renginiuose visame pasaulyje, dalydamasi savo patirtimi ir įžvalgomis apie švietimą. Ji yra gavusi Global Teacher Prize, įsteigė švietimą transformuojančią organizaciją ir buvo įtraukta į Forbes “50 Most Creative People in Business”. Ji ir toliau daro didelę įtaką švietimo srityje ir nenuilstamai dirba, kad pagerintų švietimą Meksikoje ir už jos ribų, o jos novatoriški mokymo metodai įkvėpia daugelį pedagogų visame pasaulyje.