Pirmoji mokykla „Atviros durys“ Poznanėje arba siek nuotykių, kurie atrakina tavo protą

Trečiadienį lankėmės pirmojoje mokykloje ”Atviros durys” Poznanėje. Mokykla sukurta iš iniciatyvos siekiant suteikti pilnavertišką mokslą ir svarbiausia gyvenimą ne tik specialiųjų poreikių turintiems vaikams, bet ir tiems, kurie neranda vietos tradicinėse mokyklose. Šiuo metu ten mokosi 107 vaikai ir 42 mokytojai. Tai dar visai jauna, privati mokykla, gyvuojanti ketvirtus metus, tačiau jau spėjusi pavergti tėvų ir vaikų širdis, kurie tikina, kad tai geriausia mokykla visoje Poznanėje.

Pasivaikščioję po šiuolaikišką mokyklą ir pasikalbėję su keliais mokytojais, buvome pakviesti sudalyvauti anglų kalbos pamokoje. Klasėse mokytojai dirba su nedidesnėmis nei 6 vaikų grupėmis. Pamokoje taip pat dalyvauja ir mokytojo asistentas. Papasakojom vaikams ką mes čia veikiame ir iš kur atkeliavome. Ant vienos mergaitės marškinėlių radome užrašą “seek for adventure that open your mind”, va, sakėme, kaip tik tuo dabar ir siekiame gyventi.

Kai vaikams pasakome, kad išsiruošėme apkeliauti pasaulį, jie per daug nenustemba, nes žino, kad ir jie galės taip daryti, kai tik šiek tiek ūgtels. Tiesa, suaugėjant mes pamirštame šiuos dalykus ir reikia, kad kas nors ar mes patys sau tai primintume. Ant stalo pasidėjome gaublį ir baksnodami pirštais visi rodėme šalis, kurias svajojame aplankyti. Pasaulis rodės toks mažas ir pasiekiamas. Kai atsiduri kelyje dar aiškiau tai jauti. Čia tu vieną akimirką Lenkijoje, čia tu kitą akimirką jau Vokeitijoje.

Kadangi tai mums buvo pirmoji mokykla, tiek pasiruoštas planas, tiek susikurti lūkesčiai šiek tiek prasilenkė su realybe. Direktorius tegalėjo skirti mums 10 minučių, tad ką galima suprasti per tokį laiką? Bandėme paklausti apie sunkumus ir džiaugsmus, apie planus ir vizijas. Šios mokyklos direktorius – dailės mokytojas, o ant mokyklos sienų kaba jo paties tapyti mažojo princo paveikslai. Mažasis princas – mokyklos simbolis. Paklausus vieno mokytojo, ką mažasis princas simbolizuoja jam, jis nusišypsojo ir paskė “paprasta, viltį”. Viltį, kad šie vaikai gali patirti gyvenimą ne kaip besipriešinantį, o kaip palaikantį ir saugų, suteikiantį laikinuosius sparnus ir leidžiantį karts nuo karto pakilti iš suparalyžiuoto kūno ar proto ir pasijausti laimingais.

Po pietų su kita 6 vaikų grupe lankėmės pas žirgus, kur vaikams du kartus per savaitę vyksta žirgų terapija. Stebėjau vieną autistę mergaitę. Visą laiką buvus kažkur toli nuo šio pasaulio, atsisėdus ant žirgo ir rankomis apsikabinus jo kaklą, mergaitė su geltona striuke atgijo. Jodama ji ne tik komunikavo su komanda vedusia ir besirūpinančia ją, bet atrodė tarsi būtų sugrįžusi į save. Įsmeigusi akis į dangų ir išskleidusi sparnus, ji skrodė per dabartį ir atrodė tokia graži. 

Esu girdėjusi apie vis populiarėjančią asilų terapija. Sako, kad vaikams kartais dar lengviau susidraugauti su asilais. Galbūt todėl, kad šie tokie netobuli, palyginus su žirgais. 

Pamenu, kai savanoriavau su(vietoje įprasto neįgalieji ar spec.poreikiai, šiandien siūlomas šis terminas) turinčiais žmonėmis. Beveik nieko apie ypatinguosius poreikius ir kaip turėčiau elgtis atitinkamose situacijose nežinojau. Pasitikėjau Monika, kuri vedė tuos užsiėmimus ir turėjo išsilavinimą šioje srityje ir savo intuicija, kuri tryško žmogiškumu ir nuoširdumu.

Toje grupėje lankėsi viena mergaitė, kurios kūnas buvo surakintas cerebrinio paralyžiaus. Į susitikimus ją atlydėdavo tėtis, pasodindavo ant suoliuko ir dažniausiai ten ji ir pasilikdavo visa laiką. Kai prasidėjo muzikos terapijos užsiėmimai, ši mergaitė, kaip ir mergaitė su geltona striuke, atgijo. Jos kūnas, susisukęs ir užsiskleidęs, su kiekvienu gyvu garsu, po truputį vėrėsi ir tiesėsi. Tuos kartus stebėdavau ją ir matydavau besiskleidžiančią gėlę. Tokia galinga gali būti muzika. 

Po šių užsiėmimų, visada būdavo diskoteka. Dominykas sakydavo, kad tai pati geriausia užsiėmimų dalis. Aš irgi taip galvojau. Nei vienoj kitoj “diskotekoj” taip nepasilinksmindavau kaip šiose. Nei vienoj kitoj diskotekoj nebūdavau tokia tikra, kokia būdavau su šiais žmonėmis. 

Lenkijos mokykloje sutikome berniuką, kuris žiūrėjo tiesiai mums į akis. Kiekvieną kartą, kai šie vaikai žiūri man į akis, atrodo, kad jie iš tikrųjų mane mato. Po to tvirtai pasiėmė mus į savo neabejingą glėbį ir ten pasilikom. Terapija suaugusiems.

Mes negalime įsivaizduoti, ką reiškia auginti ypatingųjų poreikių turinį žmogų. Todėl tegalime lenkti galvas prieš tokius tėvus ir mokytojus, kurie kiekvieną dieną yra šalia ir rūpinasi, ne siekdami išpildyti visuomenės normas, o linkėdami ir siekdami, pirmiausia, laimės ir tarpusavio darnos.

Neseniai žiūrėjome filmą Jokeris, kuris sukėlė daug apmąstymų. „The worst part about having mental illness is that people expect you to behave as if you don’t have it.“ Lietuviškai: "Sunkiausias dalykas turint protinę negalę yra tai, jog žmonės tikisi, kad tu elgsiesi taip, tarsi jos neturėtum." Todėl ir integracijos sąvoka man atrodo labai dviprasmiška. Integruoti, tai stengtis, kad žmogus su negalia kuo labiau pritaptų prie visuomenėje nusistovėjusių normų ar sukurti jam tokią erdvę, kurioje jis galėtų jaustis kiek įmanoma labiau suprastas, laisvas ir saugus? 

Atrodo, kad tik tokiose mokyklose, kuriose atsisakoma standartinio vertinimo ir lyginimo, o vaiko laimė iškeliama į pirmą vietą, įmanomas kiekvieno vaiko išsipildymas. Aišku, nėra ir tokiose mokyklose lengva, tačiau, kuo mažiau gyvenime priešiniesi ir stengiesi kam nors ką nors įrodyti, tuo dažniau žiūri ramybei į akis.

Pasitvirtino ir mano baimė, praplaukti paviršiumi, juk teteturėjome šioje mokykloje vieną dieną. Tačiau tai nėra nauji dalykai, o žmonės, kurie su tuo susiduria kiekvieną dieną, tvirtina mums, kad viskas yra įmanoma. Ar tai būtų autistiško žmogaus mokyklos brandos atestatas ar kiek įmanoma pilnavertiškesnis kiekvieno žmogaus gyvenimas.