Padėk man tave suprasti

Prieš kelias dienas turėjau konsultaciją su viena pirmoke. Ji papasakojo, kad klasėje yra berniukas, kuris nuolat mušasi, verkia ir niekas nenori su juo draugauti. Paklausiau, kaip tose situacijose jautėsi ir elgėsi ji. Po to paklausiau, kaip elgėsi kiti, kaip elgėsi mokytoja.

Mergaitė man papasakojo apie patiriamą nesaugumo jausmą, išblaškomą dėmesį, apie nuostatas, kaip dera ar nedera elgtis. Stengiausi padėti atspindėti ir įsivardinti jos jausmus ir poreikius, numatyti elgesio planą, jei situacija pasikartotų. Pasidalinime taip pat nuskambėjo šios frazės: "tas berniukas blogas", "mokytoja sakė, kad reikia nekreipti dėmesio", "vakare jis negaus planšetės". Nuliūdau, kad jau pirmomis savaitėmis mokykloje, vaikuose nugula nuostatos, kurios užkerta kelią empatijai.

Po to, kai mergaitė įsivardijo savo jausmus ir poreikius, pakviečiau ją pabandyti "įlipti į to berniuko batus". Paspėlioti, kaip jis galėtų jaustis ar koks jo poreikis galėtų būti nepatenkintas, kai jis taip elgiasi. Yra toks posakis, kad kartais "vaikai, kuriems labiausiai trūksta meilės, parodo tai pačiais skaudžiausiais būdais" (angl. ). Pasikalbėjome apie tai, kad visų mūsų elgesys yra mūsų patenkintų arba nepatenkintų poreikių išraiška ir kad dažnai tie žmonės, kurie garsiausiai šaukia, tyčiojasi ar mušasi yra tie žmonės, kurie bando prisišaukti pagalbos, tik dar nemoka kitaip to išreikšti. Užteko apie tai pasikalbėti, kad galėtume su empatija pažvelti į šią situaciją.

Dažniausios ir žalingiausios strategijos naudojamos konfliktinėse situacijose: ignoruoti arba bausti. Miki Kashtan savo pranešime kalba apie patyčias ir kaip su empatija pažvelgti į šį reiškinį sistemiškai, susietai, pasidalinant atasakomybe ().

Pranešimo autorė pabrėžia, kad reikia skirti laiko išklausyti visas puses ir pasistengti susitikti žmogų ten, kur jis/ji šiuo metu yra.

Grįžtant prie pradžioje paminėtos situacijos, pasirūpinus tokiais baziniais poreikiais kaip saugumas, mes galime parodyti konfliktuojančiam vaikui, kad jis mums rūpi. Net jeigu tai nesuveiks tuo metu, tiek konfliktuojančiam vaikui, tiek stebintiems siunčiama visai kita žinutė negu ignoruojant: "net kai elgiesi vienaip ar kitaip, esu šalia ir noriu tave suprasti". Tuo tarpu ignoruojamas vaikas išmoksta, kad "aš (tau) nesvarbus/ aš (tau) nerūpiu". Taigi, vietoj skatinimo nekreipti dėmesio į problemiškai besielgiantį vaiką* ar gėdinimo/kaltinimo, kaip negražiai tu elgiesi, galime pasistengti atliepti nepatenkintą vaiko poreikį/ius. Koks/ie jie? Galime paspėlioti. Ar tu šiuo metu pyksti? Ar tu pyksti, nes..? Ką galėtume padaryti, kad pasijustum geriau? "Padėk man tave suprasti" nuostata kuria besąlygišką santykį, kuris ypatingai svarbus besiformuojančiai asmenybei.

*svarbu atskirti vaiko elgesį nuo jo paties/pačios

Bausmė nieko nepasako nei apie vaiką, nei ką jis galėtų padaryti, kad jame ar aplink jį įvyktų pokytis. Dažnai skiriamos bausmės netgi nebūna susijusios su konkrečiu elgesiu. Pavyzdžiui, vaikas spardosi ir už tai iš jo atimamas telefonas. Ką jis išmoksta apie tokį savo elgesį? Jeigu spardysiuosi "skaudės" man, nes negausiu daikto kurio noriu. O ką ši bausmė pasako apie jį patį, apie santykį su kitu žmogumi?

Kita vertus, kai verčiame vaiką atsiprašyti už tai, ką padarė, jam nesuvokiant savo veiksmų priežasties/pasekmės, mokome jį būti nenuoširdžiu, o žodis pamažu netenka savo prasmės.

Jei norime sisteminio pokyčio, turime dėti sistemines pastangas. Svarbu pasiūlyti ir suteikti pagalbą ne tik konfliktuojančiomis pusėmis, bet ir esantiems aplinkui, įtraukti visą mokyklos bendruomenę atkuriant pasitikėjimą ir pagarbą (). Taip pat svarbu ugdyti(s) emocinį ir poreikių raštingumą, vietoj mokytis konstruktyviai spręsti konfliktus ir rasti laiko pokalbiams apie tai, kas mumyse gyva.

Dažnai gali pasirodyti, kad tam nelieka laiko arba kad trūksta konfliktų sprendimo įgūdžių. Pamokų turinys ir laiko planavimas, kad ir kokie būtų nurodymai "iš viršaus", yra mokytojo atsakomybė ir jis/ji turi autonomiją nuspręsti kokiu būdu konstruoja savo pamokas. Administracijos ir tėvų užduotis pasitikėti savo mokytojais. Jeigu trūksta pasitikėjimo - komunikuokite. Jeigu trūksta įgūdžių - komunikuokite.

Perkėlus koncentraciją nuo aukos ir agresoriaus (juos išskiriant), į visą bendruomenę (skatinant šviesti ir formuoti naują bendravimo kultūrą), Danijoje ir Graikijoje ryškiai sumažėjo patyčios mokykloje ir visuomenėje (HBSC, 2010).

Danijoje, nuo 6 iki 16 metų, vaikai turi empatijos pamokas. Kartą per savaitę klasė susirenka į ratą ir kalbasi apie tai, kas jiems svarbu. Galbūt išsiskyrė vaiko tėvai, galbūt numirė žiurkėnas, galbūt kažkas pasityčiojo iš to, kaip jis/ji vaikšto ar kalba. VISKAS gali būti svarbu, viskas susiję ir apie viską galima pasikalbėti. 

Kai vaikas dalinasi arba klausosi savo bendraklasio bei yra atviras priimti skirtingą patirtį, auga ne tik jo empatija, taip pat auga vaiko kritinis mąstymas, atsakomybės jausmas, sąmoningumas, psichologinis atsparumas.

Gale pranešimo Miki Kashtan užsimena apie savo svajonę suburti komandą žmonių (pavadino juos ), kurie galėtų ateiti į mokyklas kartą per savaitę (ar pagal poreikį) ir išklausyti, išgirsti , padedant (at)kurti tokią sistemą, kurioje kiekvieno poreikiai gali būti atliepti. Dr. Marshall Rosenberg primena mums, kad yra begalės resursų patenkinti kiekvieno žmogaus poreikius.

Atrodo, kad eidami į mokyklas dažnai intuityviai tokią poziciją ir užsiimam. Apie galimybę susipažinti su NVC metodu jūsų mokykloje, bendruomenėje, šeimoje su Švietimo nuotykiais galite rasti ČIA.

Norintiems mokytis empatijos bendraminčių būryje su Ieva Severinaite.

Lietuviškai įgarsintas Dr. Marshall Rosenberg seminaras, kurio vis iš naujo klausomės ir mokomės: