Pirmieji Gyvenimo įgūdžių mokytojai

Nuotraukoje matote pirmąją Vilniaus universiteto ruošiamą Gyvenimo įgūdžių mokytojų klasę. Jaučiu džiaugsmą galėdamas lydėti mokytojus šiuo dar nepramintu taku. Praėjusią savaitę vedžiau dviejų dienų mokymus. Nepaisant to, kad leidinys, kurį su VU Ugdymo mokslų institutas ruošiame jau daugiau nei metus, greičiausiai pasirodys pavasarį, jau dabar degu noru dalintis jame būsiančiu - “Arklystu” - tvarios ugdymo(si) ekologijos kūrimo priemone.

Bus nuostabu, jeigu bent vienas mokytojas dažniau susės su savo klasėmis į ratą ir vienaip ar kitaip pamėgins pritaikyti “Arklystu” savo pamokose, . Tikiuosi būti šalia, visapusiškai padėti ir stebėti kur tai galėtų nuvesti.

Noriu pasidalinti savo refleksija. Tuo, ką pats iš mokymų išsinešiau.

Mokytojai pirmiausia turėtų pasiruošti psichologiškai ir tada ruoštis Gyvenimo įgūdžių pamokoms. Tas psichologinis pasiruošimas labai stirpiai yra apie progresyvios pedagogikos esmę. Apie laisvą buvimą.

Mokytojams reikia plano. Pamokos plano su konkrečia tema, tikslais ir panašiai. Bėda tame, kad gali paaiškėti, jog šio plano reikia nebūtinai pačiam mokytojui. Kad tai viršenybės nurodymai, kad tai jie nori tiksliai žinoti kas vyksta, ar mokytojas pasiruošęs, ko bus mokoma tą konkrečią pamoką, kad prireikus būtų galima prieš ką nors "atsisakityti" ir t.t. Nes taip reikia, mat tokia kontrolė yra numatyta dokumentuose. Nuostabu, jeigu mokytojas ruošia pamokos planą, nes jam pačiam jo reikia tam, kad pasitikėtų savimi, jaustųsi saugiai ir galėtų laisviau improvizuoti. Tačiau, jeigu pamokos plano reikia ne mokytojui, o kažkam iš administracijos, tai gali būti jog tas mokytojas jausis suvaržytas, mat manys, jog juo nepasitikima.

Kitas degutas medaus statinėj yra pamokų stebėjimas. Pamenu kai pradėjęss mokytojauti ėjau stebėti kolegės ekspertės pamokos tam, kad galėčiau tobulėti. Dabar geriau suprantu šį poreikį tobulėti, kai mokytojas pasikviečia kolegą į atvirą pamoką prašydamas pasidalinti įžvalgomis ir komentarais, kurie padėtų dar efektyviau vesti pamokas. Vis tik pakankamai dažnai nutinka taip, kad pamokų stebėjimas yra dar vienas dokumentuose užprotokoluotas kontrolės mechanizmas, kuris daugumai mokytojų sukelia stresą. Stresas kyla, nes nėra iškomunikuotas poreikis, kurį suprastų ir įsisavintų abi pusės.

Su Mingaile prieš metus buvome Helsinkyje, kur lankėmės Ressu mokykloje ir ėmėme interviu iš ten dirbančių mokytojų suomės Annos ir australo Richard. Jų teigimu, Suomijoje mokytojai turi daug autonomijos. Čia posakis "uždarius klasės duris, švietimo sistemą kuria mokytojas" turi pagrindo. Suomijos mokyklose nėra tokio dalyko kaip auditai ar mokytojų tikrinimai, siekiama neapkrauti mokytojų bereikalinga biurokratija ir apskritai mokytojais pasitikima. Tai yra vienas svarbiausių žingsnių, kurį turėtume atlikti siekdami pokyčio - eliminuoti visas nepasitikėjimą keliančias biurokratines šiukšles ir priimti mūsų švietimo raukšles. Kita vertus, patys mokytojai turėtų pagaliau mesti popierinio sniego gniūžtę į dramblio kaulo bokšto langą, nes visa ši “Amtssprache” (biurokratinė kalba) stumia į duobę ne ką kitą, o moksleivius.

Turėčiau pabrėžti, kad vieno, visiems tinkamo recepto kaip daryti dalykus nėra. Vis tik “Arklystu” gali pasitarnauti kaip platforma, struktūra ar penas mokytojui sėsti priešais baltą lapą popieriaus ir kurti unikalų receptą, kuris pamaitintų tą konkretų žmogų ar jų grupę. Drąsiai ir kūrybiškai.

Ugdymo(si) procese labai svarbu išlikti atviru ir kurti tokią ryšio kokybę, kuri padarytų natūralų dalijimąsi įmanomu. Natūralus dalijimasis yra apie dalijimąsi to, kas tavyje gyva: poreikiai, patirtys, istorijos, klausimai, kančia, dėkingumas ir pan. Tai taip pat yra ir apie priėmimą to, kuo dalijasi kitas. Mokymų metu pagaliau supratau, ką iš tikrųjų ugdymo(si) kontekste reiškia natūralus dalijimasis - esminis Nesmurtinio bendravimo (NVC) elementas.

Kaip pamokos metu neužkirsti kelio susitikti moksleivius ten, kur jie yra? Kaip sukurti galimybę atliepti tam, kas juose gyva ir tik tada atnešti pamoką remiantis sava patirtimi ar ugdymo turinio medžiaga. Tai reiškia, kad mokytojo užduotis yra pasiūti iš ugdomosios medžiagos moksleiviui tinkamą drabužį. Tokį, kuris aktualus šiandien, kuris apsaugos visais sezonais ir bus patogus bei natūralus. Pavyzdžiui, susėdus į ratą moklseivis pasidalina, kad vasarą matė kaip skęsta žmogus. Gyvenimo įgūdžių mokytojas galėtų atliepti paklausdamas ar kas nors klasėje žino kaip gaivinti žmogų. Nepaisant to, kad gaivinimo pamoka numatyta tik už pusės metų, mokytojas galėtų išstraukti iš spintos manekeną ir atnešti jį į ratą, pritaikydamas programinį turinį.

Dar manau, kad kad ir kiek mes atnaujinsime programas, pertvarkysime tinklus, paturbinsime erdves ar suteiksime mokytojams priemonių, taip laukiamo pokyčio švietime išvysti neteks. Bet mes dar niekada nesame bandę perfrazuoti švietimo ir investuoti į paradigmų rotaciją. Jeigu sprendimus priiminėtume (pasi)tikėdami, kad žmogus iš prigimties nori mokytis ir visais būdais sieks augti, galėtume pradėti kurti tokias švietimo metaforas, kurios atlieptų šiuos laikus ir padėtų išgelbėti Pasaulį. Investuoti į pasitikėjimą ir laisvę, į tvarią ugdymo(si) ekologiją. Tokią, kurioje dėmesį sutelktume ne į derlių, o į diržvožemį - kultūrą, kurioje auga ateities Lietuva. Į empatišką rūpestį savimi, kitu ir aplinka. Neabejotinai, nualinę dirvožemį pražūsime ir mes ir dauguma kitų gyvybės rūšių. Jeigu nualinsime kultūrą, panašiai nutiks su mūsų vidiniu pasauliu. Įtraukusis ugdymas didžiąja dalimi ir yra apie kultūrą, kuri kiekvienam leistų įsitraukti, kuriant tokią mokyklos ekosistemą, kurioje (iš)gyventų šios mus vienijančios realybės įvairovė, įskaitant ir jautriasias jos puses - poreikius, kuriems ypatingai reikia įsitraukusios bei empatiškos juos supančios aplinkos.

Jeigu ir toliau pokytį kursime iš tų pačių nuostatų ir laikysimės įsitikinimo, kad žmogus yra tinginys, kad jeigu nesukursime “galios virš” struktūros, jeigu toliau pratinsime veikti iš baimės būti nubaustu ar noro gauti apdovanojimą ir jeigu toliau aukosime vaikystes ir žaidimą siekdami patenkinti ekonominius šalies poreikius, tai ir liksime įstrigę vartotojiškoj nelaisvėj. Ir toliau dydysis mūsų švietimo paradoksas spigins akis ir mūsų švietimo politikos sąlygos, kurios dar ne taip seniai užėmė 2-ąją vietą iš 41-os šalių, liks popieriuje, o visapusiški rezultatai rikiuosis gale. Ir toliau moksleiviai, kurie jaučiasi susvetimėję nuo dabartinės standartizacijos, perteklinių programų, pamokų į kairę ir į dešinę, būrelių bei gausių atsiskaitymų, paliks mokyklas anksčiau laiko arba stos į universitetus nežinodami ką nori studijuoti ir manantys, kad mokymosi procesas yra karti kančia su saldaus vaisiaus skola. Ir toliau žmonės per jaunystės metus neatras, ką iš tiesų jie geba ar norėtų veikti su savo gyvenimu. Ir toliau jų gyvenimas jiems atrodys beprasmis bei skurdus. Ir toliau tuos, kuriems nesiseka arba kurių talentai nėra sistemoje vertinami, apims atsitraukimas nuo mokymosi, žema savivertė, depresija, ribotos įsidarbinimo galimybės ar apskritai, nieko neveikimas. Ir toliau šią skolą dengsime bedarbio pašalpomis ir kitų socialinių programų kaina. Lietuvoje vis dar mokam ir kitą didžiulę - savižudybių, priklausomybių ar ekonominės emigracijos į užsienio fabrikus - kainą.

Šios problemos nėra atsitiktinės ir šalutinės standartizavimo pasekmės. Tai yra struktūrizuota XIX a. švietimo sistemos savybė, skirta apdoroti žmones pagal konkrečias talentų ir ekonomikos poreikių sampratas. Nors šios sampratos nuolat kinta, vis dar sukuria produktą pavadinimu “Nugalėtojas” ir atlieką - “Pralaimėtojas”. Vertinimas, lyginimas ir skirstymas į klases pagal amžiaus grupes yra priemonės tokiai konkurencinei kovai skatinti. To būtų galima išvengti, jei mokymasis iš tikrųjų suteiktų visiems mokiniams tokias pačias galimybes tyrinėti savo tikruosius gebėjimus ir susikurti geriausią gyvenimą.

Naivu manyti, kad viskas ims ir pasikeis taip paprastai, kad pasikeis visuomenės mąstysena. Vis tik nemanau, kad naivu manyti, jog mokytojas gali savo 45 minutes sustoti ir veikti kitaip. Padaryti kažką naujai, pavyzdžiui, susėsti su savo klase į ratą.

Tam, kad pasiektų balansą tarp kūrybinio, techninio, kontekstinio ir kritinio vystymosi bei tiksliųjų, humanitarinių ir fizinio lavinimo mokslų, ugdytojas turi sukurti sąlygas, kuriose moksleivis pajaustų savo prigimtinį norą mokytis ir augti. Holistiškai pritaikyti mokymo metodus taip, kad būtų stimuliuojamas mokinio smalsumas ir su juo būtų elgiamasi kaip individu turinčiu specifinius poreikius. Moksleiviams reikalingi mokytojai, kurie mato vertę žmogiškame ryšyje ir santykyje. Mokytojai, kurie palaiko moksleivius ir jais tiki. Mokytojai, kurie padeda atrasti tašką, kuriame natūralus talentas susitinka asmeninę aistrą siekti.

Mokytojai, kurie pakviečia į ratą ir priima jame. Žino, kas yra laimė ir kaip išlikti stabiliu, atviru, gaiviu ir aiškiu. Tai tikrai nėra lengva, bet neįtikėtinai riekšminga.

Įtraukiąjam ugdymui niekada nebūsime pasiruošę. Todėl pradėti šią kelionę yra kur kas svarbiau, nei jai pasiruošti. Nes geriausios kelionės atsako į klausimus, kurių prieš tai nė nebūtum sumanęs paklausti. Tai reiškia, kad tik turėdami savyje, galime duoti ir kitam. Tai reiškia, kad visi kartu, turime pasiryžti (iš)gyvenimo kelionei su minimaliais resusrais. Tokia jau ta migracija į žalesnius kraštus. Norėdami juos pasiekti turėtume ryžtis nuotykiui, Simba. Kitu atveju mūsų laukia katastrofa, mat su ja švietimas ir lenktyniauja.