Nauja bendravimo kultūra pasitelkiant nesmurtinės komunikacijos (NVC) metodą

Pedagogė, Nesmurtinės komunikacijos (NVC – Nonviolent communication) praktikė, trenerė, konsultantė, reguliarių praktikos susitikimų organizatorė Ieva Severinaitė dalinasi savo įžvalgomis, kaip pagerinti atmosferą mokyklose, bendravimą, kokie metodai yra veiksmingi kuriant darnius santykius. Nesmurtinė komunikacija yra vienas iš metodų, kurį pasitelkusi VšĮ „Švietimo nuotykių komanda“ šiais metais startuoja su „Mokyklos odisėjos“ projektu Alytuje.

Mano pirmoji pažintis su Nesmurtinės komunikacijos praktika (kitaip dar vadinama NVC arba Empatišku bendravimu) prasidėjo Meksikoje, nedidelio kalnų apsuptyje įsikūrusio miestelio mokyklėlėje. Labai gerai prisimenu tą dieną, kai suglumusi stebėjau savo kolegės mokytojos nuoširdžias pastangas sutaikyti du susikivirčijusius priešmokyklinukus, kreipiantis į verkiantį berniuką:

– Pablito, kas atsitiko?

– Juanito man neleido žaisti kartu su juo, jis aprėkė ir pastūmė mane!

– Juanito, kodėl taip negražiai padarei? Atsiprašyk Pablito!

– Atsiprašau…

– Pablito, pasakyk jam, kad atleidi.

– Atleidžiu…

– O dabar, Juanito, pažadėk, kad daugiau taip nebedarysi.

– Daugiau taip nebedarysiu…

– O dabar abu apsikabinkite ir būkite draugais.

Su nepatogiu maudimu krūtinėje ir stingdančiu pasipriešinimu visame kūne stebėjau, kaip berniukai tuščiais žvilgsniais, pasimetę ir nerodydami palengvėjimo ar džiaugsmo ženklų, nerangiai apsikabino ir nužygiavo toliau į savo žaidimus. Jei tuo metu jau būčiau susipažinusi su Nesmurtine komunikacija, būčiau paklaususi Pablito, ar jam pikta ir skaudu, nes jam labai norėjosi draugystės ir linksmybių kartu su Juanito ir kitais vaikais.

Jei būčiau įsigilinusi į šią praktiką ir jau tada supratusi, kad visi, absoliučiai visi mūsų veiksmai kyla iš siekio patenkinti universalius, bendražmogiškus poreikius, būčiau paklaususi Juanito, ar jam buvo svarbu laisvai pasirinkti, su kuo ir kada jis žaidžia, ir ar tuo metu jam rūpėjo tęsti žaidimą, į kurį buvo įsitraukęs, be trukdymų.

Jei būčiau išmokusi, kad visi mūsų konfliktai kyla dėl nuomonių išsiskyrimo strategijų lygmenyje, kitaip sakant, nesutariant dėl konkrečių būdų, kaip patenkinti savo poreikius, ir kad poreikių lygmenyje galima rasti kūrybiškų sprendimų, kurie lygiaverčiai įtrauktų visų dalyvių poreikius, būčiau paklaususi Juanito ir Pablito, ar jiems kyla idėjų, ką galima būtų padaryti kitą kartą, kad ir Pablito gautų bendrystę bei linksmybes, ir Juanito turėtų pasirinkimo laisvę ir netrukdomą įsitraukimą.

Ir neabejoju, kad be pamokymų, kaltinimų ar gėdinimų, išgirdę vienas kito poreikius, net ir penkiamečiai būtų suradę nuostabų sprendimą, kuris tiktų jiems abiem.

Tuo metu aš dar neturėjau žinių, kurios padėtų tokiu kampu pažvelgti į šią situaciją. Todėl grįžusi namo tą dieną, iškart griebiau kompiuterį ir Google paieškos laukelyje suvedžiau frazę „Kaip padėti vaikams spręsti konfliktus?“. Kiek panaršiusi, supratau, kad konfliktų sprendimo įgūdžių reikia ne tik vaikams – aš ir pati visai nemoku jų spręsti darniai ir prasmingai. Tuomet mano paieška pavirto į klausimą „Kaip spręsti konfliktus?“.

Staiga, po kelių pelės spustelėjimų, į atmintį iš tolimų pasamonės labirintų atklydo du žodžiai, metus atgal girdėti kituose Meksikos kalnuose: Nonviolent communication. Suvedžiau šias 23 raides į Google paiešką ir pasirodęs šios praktikos kūrėjo daktaro Marshallo Rosenbergo seminaro vaizdo įrašas pasiglemžė mano dėmesį trims valandoms. Tai buvo pirmoji medžiaga iš daugelio vėliau sekusių knygų, vaizdo įrašų, seminarų ir praktinių mokymų, radikaliai pakeitusių mano požiūrį į bendravimą ir nurodžiusių aiškią kryptį keliui, kuriam pasiryžau dedikuoti savo gyvenimą.

Kas kartą, kai manęs paklausia: „Tai kas gi ta Nesmurtinė komunikacija?“, vargstu bandydama surasti tinkamus žodžius, išsamiai apibūdinančius šios praktikos galią. Tai reikia patirti. Tačiau jei vis dėlto reikėtų nupasakoti, apie ką tai, pasiskolinčiau Marshallo Rosenbergo žožius: „Nesmurtinės komunikacijos tikslas – padėti mums prisiminti tai, ką jau mokame, bet pamirštame, nes esame išmokyti tai pamiršti. Šio proceso paskirtis – atrasti tokį ryšį, kuris įgalintų natūralų davimą iš širdies, kad galėtume žaisti žaidimą „Paverskime gyvenimą nuostabiu“ vietoj žaidimo „Kas teisus?“

Taip pat išryškinčiau kelias esmines šios metodikos prielaidas, apibrėžiančias sąmoningumą, kurio siekiama per NVC praktiką, norint kurti artimesnį ryšį santykiuose, giliai suprasti save ir kitą bei spręsti konfliktus taip, kad laimėtų abu.

Strategijos, kurias naudojame norėdami patenkinti poreikius, gali skirtis. Konfliktai nutinka strategijų, o ne poreikių lygmenyje.

Mūsų troškimas patenkinti poreikius, sąmoningas ar ne, yra visų mūsų veiksmų pagrindas.

Nepriklausomai nuo aplinkybių, mes galime patenkinti savo autonomijos poreikį, darydami sąmoningą pasirinkimą, pagrįstą poreikių suvokimu.

Mes iš prigimties mėgstame padėti kitiems, kai esam užmezgę ryšį su savo ir kitų poreikiais ir suvokiame, kad patys pasirenkame duoti.

Kai žmonės bus pasiryžę vertinti kiekvieno poreikius, galėsime įveikti mūsų dabartinę vaizduotės krizę ir rasti būdų, kaip atsižvelgti į kiekvieno pagrindinius poreikius.

Atjauta sau ir kitam, kalbėjimas iš širdies, pirmenybės teikimas ryšiui, išaugimas iš įpročio vertinti dalykus per „teisingumo“ ir „klaidingumo“ prizmę.

Atsakomybės prisiėmimas už savo jausmus ir veiksmus, gyvenimas taikoje su nepatenkintais poreikiais, gebėjimo tenkinti poreikius ir priimti dabarties akimirką auginimas.

Rūpinimasis visų žmonių poreikiais, dalinimasis ištekliais atsižvelgiant į poreikius ir jėgos naudojimas tik siekiant apsaugoti, o ne nubausti ar gauti tai, ko norime.

Siekiant šias intencijas įkūnyti kasdieniame bendravime, NVC metodika siūlo praktinį įrankį – 4 žingsnių modelį, kuris komunikacijoje lyg žemėlapis ar vidinis stuburas padeda prisiminti ir grįžti prie pamatinio NVC sąmoningumo, iš kurio kylantys žodžiai turi didesnę tikimybę suartinti ir atnešti didesnį supratingumą.

Šis modelis moko pirmiausia situaciją įvardinti faktais, objektyviais pastebėjimais vietoj mūsų subjektyvių vertinimų – geras-blogas, teisingas-neteisingas, adekvatus-neadekvatus. Antra, įsiklausyti ir įvardyti savo jausmus, kuriuos sukėlė pastebėjimas (stimulas) ir atskirti šiuos jausmus nuo mūsų minčių. Trečias žingsnis – atpažinti ir išjausti giliai slypinčius pamatinius poreikius ir atskirti juos nuo strategijų, kurias naudojame siekdami tuos poreikius patenkinti. Ir ketvirta – šis modelis mus moko išreikšti prašymus, padedančius patenkinti poreikius, ir pastebėti, kuomet jie panašesni į reikalavimus, nepaliekančius laisvės atsakyti „ne“.

Šiuos keturis žingsnius galime taikyti norėdami geriau suprasti save, sutikti save ir savo vidinius išgyvenimus su empatija. Tai padeda rasti būdą, kaip visiškai atvirai, iš širdies išreikšti tai, kas mums svarbu, išlaikant ryšį su kitais bei giliai įsiklausyti į kitą ir išgirsti kas iš tikrųjų slypi už jo veiksmų ar žodžių. Kitaip tariant, NVC padeda įžvelgti visų mūsų žmogiškumą.

Nesmurtinė komunikacija skatina gilų įsiklausymą į save ir kitą ir padeda suvokti, kokia neišsemiama gali būti mūsų empatija ir koks nepaprastai stebuklingas jos poveikis. Šios metodikos forma be galo paprasta, vis dėlto ji labai galinga ir transformuojanti. Ji padeda nusimesti kaukes ir paleisti išmoktus ryšį ardančius įpročius bei grįžti prie tikrojo žmogiškumo, supratingumo ir gyvenimą praturtinančių tarpusavio santykių.

Nuo tos dienos, kai išgirdau kolegės pokalbį su dviem berniukais, praėjo pora metų. Šiandien aš dirbu mokykloje, kurioje Nesmurtinės komunikacijos įrankiai taikomi kasdien ir, iškilus konfliktui, NVC mediacija su trečiu asmeniu yra įprastas reiškinys. „Forvarde“ tiek vaikai, tiek mentoriai jau įpratę kreiptis į nešališką trečią asmenį, kad šis padėtų palaikyti konstruktyvaus pokalbio struktūrą, kurio metu abi pusės gali rasti ryšį su savo ir kito poreikiais.

Mediatorius kviečia abu mediacijos dalyvius po vieną pasidalinti savo jausmais ir poreikiais, paragina kitą pakartoti poreikius, kuriuos išgirdo, esant reikalui „pavertėjauja“, padėdamas išgryninti už kaltinimų, pasiteisinimų ir vertinimų slypinčias bendražmogiškas vertybes. Abiem pusėm išgirdus ir supratus vienas kito poreikius, sprendimas (prašymas) ateina tarsi savaime.

Tai nėra lengvas procesas. Mes augome ir gyvename visuomenėje, kurioje vyrauja dominacijos kultūra – kur įsitvirtinusi galios hierarchija ir kažkas įgyja teisę nuspręsti, kas yra universaliai „teisinga“ ir kas „neteisinga“, kur nuolat ieškoma kas kaltas ir kas nekaltas, kur skirti bausmes ar apdovanojimus yra įprasta ir logiška praktika.

Tokia kultūra mus skatina rungtyniauti ir įrodinėti savo vertę, kad pakiltume hierarchijos laiptais ir galėtume turėti daugiau galios spręsti. Tai išmokta sistema, kuri tikrai sukuria daug aiškumo ir paprastumo, bet tuo pačiu mus „atjungia“ nuo mūsų esaties, nuo vidinės motyvacijos ir nuo mūsų įgimto polinkio duoti ir siekti taikos ir harmonijos – motyvacijos, kuri prieinama mums visiems, kai suvokiame savo ir kitų poreikius ir turime laisvę pasirinkti.

Nesmurtinės komunikacijos metodika siekia prisidėti prie radikaliai kitokios kultūros kūrimo ir Nesmurtinės komunikacijos centras (CNVC) įvardina 2 pagrindinius šios praktikos tikslus:

⦁ Prisidėti prie tvaresnių, atjaučiančių ir „gyvenimui tarnaujančių“ žmonių santykių asmeninių pokyčių ir tarpasmeninių santykių srityse.

⦁ Kurti sistemas ir struktūras ekonomikos, švietimo, teisingumo sveikatos priežiūros, taikos palaikymo ir kitose srityse, kurios atsižvelgia į žmogiškus poreikius ir jiems tarnauja (atspindint sąmoningumą, kad visa gyvybė natūraliai vieninga).

Šiandienos vaikai – ateities socialinių struktūrų ir organizacijų kūrėjai. Kokias sistemas jie kurs? Kokiam sąmoningumui juos ruošia mūsų mokyklos?

Aš svajoju, kad visi vaikai turėtų galimybę užaugti pasaulyje, kuriame atsižvelgiama į kiekvieno žmogaus poreikius, kur esame laisvi ir saugūs gyventi atvira širdimi ir veikti iš sąmoningo ryšio su savo poreikiais, kur socialinės struktūros ir institucijos iš tikrųjų tarnauja žmonėms ir dalinasi galia bei ištekliais, siekdamos pasirūpinti visais – bendradarbiaujant, o ne konkuruojant.

Tikiu, kad būtent šiandienos vaikai bus tie, kurie sukurs šį ateities pasaulį. Ar mes – tėvai, mokytojai, ugdytojai, visuomenės nariai – padėsime purenti dirvą, kuri leistų pasėti tokio pasaulio sėklas? Galbūt jau laikas kurti naują ugdymo(si) ekologiją?

Nesmurtinė komunikacija (NVC) yra vienas iš metodų, kurį pasitelkusi Švietimo nuotykių komanda šiais metais startuoja su „Mokyklos odisėjos“ projektu.

„Mokyklos odisėja“ – ateities švietimo projektas valstybinėse mokyklose. Pasitelkus demokratinio ugdymo gaires, nesmurtinės komunikacijos (NVC) bei kitus įtraukiojo ugdymo metodus, sieksime įtraukti daugiau mokinių bei mokytojų į sprendimų priėmimo bei mokyklos kūrimo procesus, remdamiesi Geros mokyklos koncepcija (ŠMSM, 2015) kaip orientyru. Projekto metu matuosime šių metodų įsisavinimą ir poveikį bendruomenei bei jos nariams.

Sekite Švietimo nuotykius Facebook ir Instagram paskyrose, o apie Ievos Severinaitės vedamas praktikas ir užsiėmimus sužinokite Empatijos magijos puslapyje!