Kaip švietime, taip ir ant žemės

Neperseniausiai vyko ūkininkų protestas. Palaikom ūkininkus kaip ir mokytojus, žinoma, juk be vieno ar kito būtų . Visgi, norėtųsi palinkėti, kad abi augintojų grandys rastų jėgų persėsti ant pokyčio šakos kol dar ne vėlu ir kol visai nenulūžo(m).

Mūsų dirvožemis yra gyva būtybė. Švietimas irgi yra gyvas. Tiksliau gyva yra švietimo kultūra - tai, kaip mes jį auginame. Svarbiausia yra kiek toje kultūroje yra organinio turinio, kuris ir padaro dirvožemį gyva būtybe.

Tam, kad dirva būtų pakankamai derlinga, reikia bent 4-6% tokio turinio.

Tai va! Neveltui po mokytojų protesto seka ūkininkų protestas. Abi pusės sėdi ant tos pačios paradigminės šakos, kurią pjauti liko nebe taip ir ilgai. Mokslininkų teigimu apie 15-25 metai iki kol nebegalėsim nieko pakeisti. Tai reiškia, kad 87% gyvybės šiam Pasauly priklauso nuo pusmetrio gilumo dirvožemio, kurio 40% jau . Tad jeigu nesukursim per ateinantį dešimtmetį pokyčio, teks ilgai (ne)gyventi dykumoj. Paprastai, 3cm viršutinio dirvožemio sluoksnio natūraliai atgimsta per 500 metų, todėl labai svarbu per ateinantį dešimtmetį įgyvendinti esminius pokyčius.

Tad kaip ir švietime, taip ir agrokultūroj:

jeigu neužtikrini įvairovės ir augini standartizuotus, monokultūrinius pasėlius, nesusidaro natūrali gamtinė apsauga, tad ūkininkams tenka gintis nuo “kenkėjų” pesticidais. Šiandien dėl šios priežasties 80% vabzdžių biomasės jau yra baba. Po jų seka ir kiti vabzdžiaėdžiai gyvūnai mitybos grandy ir t.t.

Svarbu ir tai, kad neužtikrinus įvairovės, derliaus pjovimas vyksta vienu ypu ir plynas. Tai reiškia, kad nebelieka lauke nieko žaliuojančio, bręstančio, sirpstančio. Nelieka permakultūros. Nebelikus vaikystei darže, galiausiai ir ima stigti to organinio turinio.

Kaip ir švietime, didžiausia dalis ūkininkų dėmesio yra tikrai ne į dirvožemį ar kultūrą, o į kuo didesnį, gausesnį, geresnį ir greitesnį derlių. Dėl to visi organiški procesai lieka periferijoj ir tada imi tręšti lyg rytojaus nebūtų. Visgi, rytojus ateina ir atneša ūkininkui galvos dydžio papriką, kuri sultinga ir daili ir smegenys jos dideli. Ir kai turgely, prieina žmogelis su pyne iš miesto ir klausia: “ar ekologiškos jūsų paprikos, ar be trąšų?”

Ką tada atsakyt ūkininkui, kuriam liko vos 15-20 metų?

Tik mėšleliu, vaikeli?

Viso to tikslas tiek švietime, tiek agrokultūroj suprantamas - patenkinti ekonominius rinkos poreikius. Viskas tampa dar sudėtingiau kai pagalvoji, kad ekonomika yra valstybės dirvožemis ir valstybė gyva tiek, kiek gyva ekonomika. Kaip pamatuot kiek organinio turinio ekonomikoje? Užburtas ratas.

Neįtikėtinai žavi tai, kaip švietimą ir agrokultūrą vienija ta pati kryžkėlė. Dviejų pasaulių - vidinio ir mus supančio - ekologinės krizės su dviem pasirinkimais:

Vienoj pusėj laukia dykuma.

Kitoj pusėj tvari permakultūra - ekologinės gyvensenos filosofija, paremta natūralių gamtos procesų kopijavimu. Šios filosofijos tikslas yra padėti žmonėms kurti savaime išsilaikančią ir nuolat besivystančią, aplinkinėms ekosistemoms nekenkiančią ir įvairovę užtikrinančią gyvenamąją aplinką. Permakultūra yra naudinga visoms gyvybės formoms, žvelgiant į visas jų funkcijas, prašant iš jų ne vien tik derliaus (mokymosi kontekste - rezultato) bei leidžiant pademonstruoti savo autentišką raidą.

Galiausiai didžiausias iššūkis slypi ne tame, kad dykumoj mirtume, o tame, kad pasirinkus permakultūrą lauktų pasninkas. Protarpinis civilizacijos badas.

Jeigu rytoj visa pasaulio agrokultūra taptų ekologiška ir tvari, Žemėj maisto sumažėtų trečdaliu ar net daugiau. Kas tada?

Vakar išgirdau, kad ūkininkas gauna subsidijas tam, kad augintų grikius, bet niekam tų grikių nereikia, todėl grikiai lieka per žiemą supūti, nes nuimti ir paruošti derlių neapsimoka. Netikrinau ar tai tiesa, tačiau tai galėtų būti dar viena lygiagretė su švietimu.

Ką pasninku laikytume švietime? Tinginystę? Ji irgi, tikiu, kad nutekėtų ir nulytų ir taptu organiniu turiniu, bet tik tada jeigu persėstume ant kitos šakos ir patikėtume, kad žmogus iš prigimties nori ir sieks mokytis bei augti, kad jis nėra iš prigimties tinginys ir, kad savu laiku atras kur jo natūralus talentas susitinka asmeninę aistrą siekti. Galbūt sėkmės atveju ateitis tokia ir laukia, kur vis daugiau žmonių turi pakankamai resursų pasiekti save ir tiesiog gyventi.

Vertybinis žmogaus santykio su aplinka pokytis. Mūsų antropoceninės kartos kulminacija, diriguojama gamtužės žemynėlės.