Kodėl vaikams kartais taip sunku išbūti suaugusiųjų draugijoje?

Kodėl vaikams kartais taip sunku išbūti suaugusiųjų draugijoje? Ir ne tik vaikams, o visiems, kurie dažniau suranda save dabartyje negu ateityje ar praeityje.

Šiandien klausiausi močiutės pasakojimų iš praeities. Jie įdomūs, man nepatirti, tik jau daugybę kartų girdėti. Ir kol kūnas veržiasi bėgti, galvoju apie tai kodėl jam čia taip neramu. Kartais pavyksta užmerkti ausis ir susitelkti į dabartį. Tuomet žiūriu į mūsų susikibusias rankas, raukšlėmis išvagotą močiutės veidą ir pasiimu iš susitikimo tai, ko man reikia, leisdama močiutei pasiimti tai, ko reikia jai. Mokausi nurimti. Numanau, kad vaikui išbūti tame šiek tiek sudėtingiau. Kodėl turėčiau ieškoti priežasčių pasilikti ten, kur man ne(be)įdomu?

Dėl ko, pavyzdžiui, kompiuteriniai žaidimai taip traukia vaiką? Ten jis kaunasi su blogiečiais arba keliauja su savo avataru per žvaigždes ir viskas vyksta čia ir dabar. Nežinai kas tau nutiks už kampo ir šitai jaudina. O va močiutės istoriją jau girdėjai ir galėtum atpasakoti kaip ir tuos neįdomius (arba neaktualius) tekstus, kuriuos kartais reikia išmokti mokykloje. Kompiuteriniai žaidimai tave dar ir apdovanoja. Pereini į kitus lygius ir nuoat esi skatinamas. Net gyvybių dažnai gauni papildomų, kai susimauni. O gyvenime ar jaučiamės tiek apdovanojami? Buvimas santykyje taip pat apdovanoja, bet tą apdovanojimą reikia išskaityti, išjausti, pasiimti iš tarp eilučių.

Mažiems vaikams tai puikiai pavyksta. Jie dar nevertina, tik stebi ir tyrinėja. Po to išmokstame vertinti ir pamirštame stebėti. Save, kitą žmogų, aplinką. Gėrėtis ir nustebti. Viskas tampa matyta, girdėta, patirta, nuobodu. Po to nukrentame ant galvos arba kas nors ką nors ant jos mums užmeta ir vėl turime galimybę prisiminti, atrasti iš naujo, pajaust dėkingumą.

Tuo tarpu su tėvais ar mokytojais vaikui išbūti kartais taip pat labai nekantru, nes jie dažnai klaidžioja po ateitį. Bet jos juk dar nėra! Turi stengtis dėl ateities, - tvirtina tėtis. Bet jeigu taip gyvensime, visai gali būti, kad tos ateities ir nesulauksiu? - atsako vaikas. Mums, suaugusiems, turbūt atrodo, kad mes jau ten, toje ateityje. Dėl to mes labai išmintingi ir tą išmintį norime perduoti kitiems. Bet mes norim gyventi šiandien ir ta šiandiena man visai kitokia negu tau, - šaukia vaiko kūnas ir siela, ir bėga ten, kur niekas jo nejudina. Taip ir auga neliečiamųjų karta, kur pagrindiniu čia ir dabar tampa virtualus pasaulis, kuris pamažu užhipnotizuoja vaikus ir paverčia zombiais. Ne tik vaikus.

– Susitikim!

– Kada?

– Dabartyje