Kelionė namo. Kosta Rika - Kanada - Islandija - Čekija - Vokietija - Baltijos jūra - Lietuva

Tai bent kelionė namo!

Trys skrydžiai tuo pačiu lėktuvu ir mes Prahoj. Čia mus, rankoje sukiodamas vėlevėlę, pasitinka Aurimas iš ambasados. Čia pagaliau sutinkame visą, kartu skridusį, lietuvių būrį. Nediduką, staigioms operacijoms gerai paruoštą šešetuką: Lesė (Mingailė), Pelėda (Rasa), Flamingas (Eglė), Pokeris (Inga), Gandras (Ričardas) ir Berno zenenhundas (aš). (Slapyvardžius sugalvojau pats, kad neišduot tikrų vardų).

Aurimas išdalina specialiai mums pasiūtas kaukes, papasakoja apie situaciją, duoda pasirašyt šūsnelį popierių, išdalina maisto davinius ir įsodinęs į juodą autobusiuką, šiltai atsisveikina. Vairuotojas jaunas čekas, mums į akis beveik nežiūri ir geria redbulį. Miegam. Kare yra tokia logika: kad kai gali nebėgt - eik; kai gali neit - stovėk; kai gali nestovėt - sėdėk; gali nesėdėt - gulėk. Jei yra galimybė - miegok. Pasienyje su Vokietija sustabdo pasieniečiai. Parodom šerifo ženkliukus, jie atiduoda pagarbą ir praleidžia. Po kiek laiko mes Berlyne. Naktis. Žmonių beveik nėra. Ir nereikia. Išsilaipiname ties traukinių stotimi ir veržiamės į vidų. Čia netikėtai šalta, du, gal trys žmonės lūkuriuoja pakampėse, o mes bandom susigaudyt. Viską gaubia eskalatorių cypimas. Pataupė tepalo. Vokiečiams nebūdinga, matomai perfrazavo į dezinfekcinį. Apokalipsinės nuotaikos. Nusiperkam bilietus ir randam šiltesnę vietą, sėdam į žiedinę gynybą ir laukiam. Trys traukiniai ir mes Kylyje. Pasidalinam į dvi grupes, mes su Lese ir Pelėda imam viešajį, Flamingas su Pokeriu ir Gandru į žvalgybą pėsčiomis. Pasiekiam dislokacijos vietą. Apsidairom, daug fūrų lietuviškais numeriais. Savi. Žengiam į vidų. Žmonių nedaug, dauguma keikiasi ir kalba apie alkoholį. Primena mokyklos ekskursijas. Paprotintume, bet anie vyresni, gali neišklausyt iki galo. Iki kelto 9 valandos, užsnūstam. Pokeris pažadina, sako reikia pasų, bilietus atsiimsim. Prasiblaškom, apsidairom, daug žmonių, dauguma su treningais. Turbūt atšaukė olimpiadą. Reik sugrąžint olimpinę ugnį.

Laipina. Registratūra stovi už plastikinės plokštės, išdalina kajutes. Gandras klausia:

- Ko be kaukių?
- Taupom, - atsako.

Įtariam - suvalkiečių keltas. Būrys išsiskirsto į tris kajutes, po du. Visi lenda į dušus ir kaip mat krenta į miego pozas. Varikliai gaudžia, pakeliui į Klaipėdą. Visi miegam apie 15 valandų. Registratūra pažadina, per kolonėles pranešdama apie pietus. Net mūsų miegą taupo. Pagirtina.

Iki Klaipėdos viskas buvo įtartinai sklandu, nepaisant ilgų laukimų, neiššovėm nė vieno šovinio, nesusiplėšėm kelnių. Sakau iki Klaipėdos, nes raportuoju kajutėj, kažkur vidury Baltijos jūros, prabudęs naktį nuo sapno iš Anykščių, kur Šventojoj pagavau dvi žuvis. Geras ženklas vegetarui. Vis dar neaišku, kokia situacija bus išsilaipinus. Ką galėjom padaryt, padarėm: užpildėm dokumentus, užregistravom karantinavimosi vietą, išsilyginom marškinius, susišukavom. Atsiduosim protokolui ir pareigūnų malonei. Kaip bus taip.

Išlindę ant denio jau žiūrėjom į artėjančius Lietuvos krantus. Pirmą kartą grįžau namo vandeniu, žemei besiartinant, žuvėdroms begiedant. Iškilminga. Nuo vėjo net akys paraudo.

Pirma išlaipino įgulą, tada fūristus, keleivius su transportu ir paskutiniai nusileidom mes. Įkūrėm štabą ir pradėjom aptareką. Žmonės su skafandrais patikrino temperatūrą, paėmė nosiaryklės mėginius ir paleido į kiemą. Ten pasitiko pareigūnai ir nusiuntė į vieną iš autobusų. Trečią, jei tiksliau. Pelėda su Flamingu liko Klaipėdoj, todėl sėdo į antrą. Atsisveikinom gana lakoniškai. Apsikabinom akimis. Pokeriui su Gandru, dukra iš Vilniaus atvarė automobilį ir paliko kiemely, vos dvi minutės nuo muitinės. Policija išleisti nesiryžo, sakė:
- Raskit kas atvarys mašiną iki čia arba važiuokit į centrinį štabą - viešbutį ir laukit išganymo.

Bandėm pasakot, kad iki čia panašiai kaip iki ten, tik į kitą pusę. Nesileido į kalbas. Supratom, daug žmonių, visų nesužiūrėsi. Tam yra sistema. Jie dirba savo darba. Gerai dirba. Malonūs. Automobilio raktai palikti po sparnu. Pokeris gauna kiemo gyventojų kontaktą. Skambina. Derybos vyksta neilgai ir rezultate - transportas jau pakeliui. Mus perduoda lydėti dviems policininkėms. Jos eina prieky, aš netyčia lenkiu, Lesė įspėja, kad grįžčiau į eilę. Šypsaus, nes matau, kad tuoj sėsim ir važiuosim į sostinę. Spurda dantys.
Nuo sostinės iki sodybos, kur karantinuosimės, dar valanda kelio. Mūsų jau laukia. Tėvai atmes raktus ir viskas! Prisiminsiu kaip vairuot ir vairuosim išsijuosę.

Šiandien mes jau sodyboj. Sėdim tryse: Mingailė, aš ir Nora (aviganė). Tikiuosi greitai prisijungs kugelis. Eisiu kurt pirties. Ši mūsų saulė, vėjas, krosnių dvelksmas ir letuviški paukščiai. Pradeda atakuoti prisiminimai. Visos, 167 dienų kelionės.

Dar iki galo nesuvokiam, kad grįžom, kad gali kiek apdžiūti kojas. Na, bent kol užsikurs židinys. Tada vėl prisėsim prie medžiagos ir megsim kaukes mokykloms. Matyt, kad Azijos etapas nusikels.

Jau mintyjam apie vasarą. Girdėjom, kad ši vasara Lietuvos turizmui ir vietiniams verslams bus ypatinga. Daugelis žmonių sąmoningai rinksis atostogauti ir ragauti geltonųjų, žaliųjų, raudonųjų serbentų. Susitiksim kur kopose ar ežere, pilnom pintinėm lietuviškų produktų ir gal atgaivinsim kokią sutartinę.

Visų patirtys įvairios, žinom ir ne tokių sklandžių ir malonių grįžimų. Šiuo metu yra ir tų gimtainių, kurie neriasi iš kailio, kad gautų galimybę grįžti. Kaip jiems padėti..?

Visgi, jaučiamės dėkingi už viską, kas nutiko per šias 99 valandas kelyje namo (Kosta Rika-Kanada-Islandija-Čekija-Vokietija-Baltijos jūra-Lietuva). Lyg kas būtų ant delno parnešęs namo.

Nuoširdžiausios padėkos:

AČIŪ Bogotos ir Čekijos ambasadoms,
AČIŪ Aurimui ir visoms Lietuvos ambasadoms, kurios betarpiškai darė viską, kad grįžtume:
Pasirūpino, kad sužinotume apie Čekų organizuojamą skrydį ir suderino, kad atsidurtume tame lėktuve; kantriai ir operatyviai atsakinėjo į visus klausimus; pasirūpino nota, be kurios nebūtume išėje iš Čekijos oro uosto; užsakė autobusiuką ir net užkandžiais pasirūpino, užsakė bilietus į keltą ir tris kajutes jame. Nors pradžioje sakė, kad nežinia ar apskritai pavyks įsėsti į keltą, nes keltas 'slaptas' (internetiniame puslapyje artimiausias plaukimas tik balandžio 8) ir sužinosim tik vietoje.
Jeigu būtume turtingesnė valstybė, tai, matyt, dar už viską ir sumokėję būtų.
AČIŪ ir Verygai už daromus darbus, kad pakeitė poziciją dėl karantino. Linkim rasti bendrą kalbą.
AČIŪ kelto įgulai ir , už pareigingą ir sterilią atmosferą.
būriui, kad vieningai ir organizuotai leidomės namo.

Kai šeima ir draugai laukia grįžtant ir kai tėvynėj susivienijimas nugali pagiežą, tai norisi stiprinti imunitetą, plauti rankas ir laikytis to sumauto karantino, kad viskas greičiau baigtųsi ir vėl galėtume nusiėmę visas kaukes apsikabint.