Kaip vaikas supranta mokyklą ir mokymąsi?

Šiuo metu mūsų namuose svečiuojasi sūnėnas. Šeštokas, kuriam mokykla ir mokymasis asocijuojasi su kančia. Norime pasidalinti ką tik vykusiu pokalbiu (pokalbis atpasakotas, pasitikslinant su pašnekovu).

- Ar supranti, kad tu esi mokyklos dalis ir kad turi teisę kurti ir keisti savo mokyklą? 

- Aha... (nujaučiu, kad čia vienas iš tų atsakymų, kad atsiknisčiau)

- Ar išsakai savo nuomonę ir jautiesi išgirstas?

- Ne.

- Dėl ko?

- Nes gėda. 

- Kaip suprasti?

- Nes kiti vaikai galvos, kas tu durnas. Nes reikia daryt pagal mokyklą. 

- Durnas, nes klausi? O kiti vaikai irgi neklausia? Sakei, kad per klasės valandėles kalbatės apie visokius dalykus..?

- Tai klausia apie pamokas...Per klasės valandėlę kalba mokytoja.

- O ar paklausia mokytojai kaip jaučiatės ar pasikalbat apie jausmus?

- Ne...Nu gal kartais auklėtoja ir geografijos mokytoja paklausia, kas mum patinka ir nepatinka.

- Sakei, kad tau mokykla nepatinka. O ar žinai ką apie mokyklą galvoja kiti vaikai?

- Tai niekam nepatinka.

- Niekam? Net ir tiems, kurie gauna gerus pažymius?

- Ne. Jie irgi sako, kad laukia, kada nebereikės eit į mokyklą...

- Oho, kaip liūdna tai girdėti. O tu žinai, kad būna ir kitokių mokyklų? Kad yra vaikų, kuriems jų mokyklos patinka?

- Nu jo...Bet jos daug kainuoja.

- Tiesa, kai kurios tikrai daug kainuoja arba yra labai toli nuo ten, kur gyveni. Jei galėtum pasirinkti, ar norėtum eiti į kitokią mokyklą?

- Ai ne turbūt...man gerai ir šitoj.

- Bet juk ką tik sakei, kad nepatinka..?

- Tai nepatinka, bet ir kitur gi reikėtų mokytis...

- Atsimeni pasakojau tau apie tą mokyklą Olandijoje?

- Tą kur vaikai turi laisvę? Aha.

- Kaip tu manai, gal daugiau laisvės padėtų mokyklai tapti patrauklesne?

- Yra laisvė, bet vis tiek privalai eiti į mokyklą. Tai tas pats...

- Net jei mokykloje gali daryti tai, kas tau patinka? Pavyzdžiui, vakar susigalvojai plaustą ir plaukiojai po prūdą. Jei galėtum tai daryti ir mokykloje, vis tiek nenorėtum į ją eiti?

- Tai jei visą dieną su plaustu plaukiosiu, nieko neišmoksiu ir būsiu bomžas.

- O kas yra bomžas?

- Nu tai kai niekas tau nesiseka.

- Kaip tu apibūdintum sėkmę?

- Tai kai daug uždirbi.

- Vienoje iš Amerikos mokyklų, kurioje vaikai turi pasirinkimo laisvę, kalbėjau su vienu berniuku, kuris karstėsi po medžius. Jis man papasakojo, kad šiandien nieko kito daugiau mokykloje ir nedarė. Paklausus, ką dar jis mėgsta veikti mokykloje, papasakojo, kaip aną mėnesį drauge su mokytoju ir keliais kitais vaikais sugalvojo statyti namelį medyje (vidinė motyvacija, grupinis darbas). Aš, žinoma, pirmiausia panorau pamatyti namelį. Po to paklausiau, ką jis išmoko statydamas tą namelį ir jis pasidalino, kad tam, jog pastatytų šį namelį, pirmiausia jiems reikėjo gauti leidimą iš mokytojų (taisyklės), tuomet rasti tinkamą vietą nameliui (geografija), tuomet jiems prireikė matuoti įvairius parametrus (matematika), pjauti lentas (darbai), įvertinti kiek žmonių galės atlaikyti namelis (fizika). Tam, kad surinktų nameliui reikiamas medžiagas, vaikai parengė projektą (projektinė veikla, anglų kalba) ir išsiuntė šį projektą savo tėvams (informacinės technologijos, marketingas). Surinkę reikalingas medžiagas, ėmėsi darbų. Kitas berniukas išgirdęs mūsų pokalbį įsiterpė pasidalindamas, kaip kažkada su savo tėčiu irgi pastatė namelį medyje (istorija). Manau, kad ir plaustą pasistatęs žmogus (nors taviškis ir paprastas šį kartą), išmoksta daug daugiau dalykų negu gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Ką manai apie tokias pamokas?

Susimąstė...Galiausiai pridūrė:

- Tai gal tada nereikėtų vadint tokios mokyklos mokykla, nes mokykla iškart neigiamas asociacijas kelia.

Na ir kas, kad teta sako, kad mokymasis gali būti nuostabus dalykas, jei aš dabar jaučiuosi kitaip?

Man mokykla vis dar atrodo kaip vieta-sistema-bendruomenė, kuri nesupranta kaip naudoti savo galias. Kaip Haris Poteris pirmaisiais metais magijos pasaulyje. Baisiai liūdna, kad magijos pasaulyje magija paprasčiausiai nepraktikuojama. Kaip, žinodami tai, galime ramiai sėdėti ir žiūrėti į vaikus, kurie nė nenutuokia, ką reiškia savo rankose laikyti stebuklingą burtų lazdelę? 

Suprantu, kad nebūtų tikslinga jų visiems staiga išdalinti. Žinau ir kad negalime to padaryti dviese. Daugelis žmonių nebetiki magija arba sako "ai čia tie, kur stebuklais tiki". Netiki, kad vaikai yra išrinktieji Hariai Poteriai. Dukterėčia dabar pridurtų, kad "aš tai nemėgstu Hario Poterio". O kas atsitinka, kai vaikai nebenori stebuklingų burtų lazdelių? Jie pamažu tampa mažais užaugėliais, galvodami, kad sėkmė yra kalti babkes, o kai pagaliau pasibaigs mokykla niekada daugiau nebereikės mokytis.

Prieš kalbant šia tema, pasvarstėme, ar sąžininga pasakoti vaikui apie kitokias mokymosi aternatyvas, žinant, kad jis vis tiek turės eiti ten, kur eina. Besikalbant, mane labiausiai nustebino, kaip „nugalinti“ ir demotyvuoti yra vaikai bei kokia baugi ore tvyranti apatija. Vienintelis noras, kurį aiškiai užčiuopiau, kad visi greičiau vieni nuo kitų atsiknistume.

Žinoma, kvepia paauglyste, tačiau stebint pamokas iš šono, dažnai ir mes jaučiame nuobodulį. Ne visada, tačiau dažnai pamokų turinys būna nuobodus ne tik mokiniui, bet ir pačiam mokytojui. Kaip, tokiu atveju, vystyti mokymosi džiaugsmą, smalsumą, aistrą? Taip ir bėgame rateliu kaip žiurkėnai, bandydami pateisinti, kad viskas su tuo gerai, taip turi būti, yra programos, jas reikia išeiti, yra dalykai, kuriuos reikia išmokti...Juk mes tą patį išėjom ir žiūrėkit, kur atėjom, viskas su mumis gerai...Ar tikrai?

Nemėgstame absoliutinti, žinome, kad spalvų pasirinkimas ir jų intensyvumas paletėse skiriasi. Psichologijoje taip pat mokėmės pakankamai šabloniškai, man tuomet padėdavo "P.S." Kiekvienas atvejis skirtingas, neskubėk klijuoti etiketės, atlik atvejo analizę. Tad tai ir stengiuosi daryti. O kokie atvejai jūsų aplinkoje?