Kaip įveikti priklausomybę nuo ekranų? Nyderlandų mokyklos patirtis

DOE040 demokratinė mokykla Eindhovene pradėjo savo veiklą 2014 m. su 12 mokinių. Šiandien joje mokosi 85 mokiniai ir dirba 35 mentoriai bei savanoriai. Kuo skiriasi mokytojas nuo mentoriaus? To paklausėme vieno iš vaikų, kuris yra mokęsis ir tradicinėje mokykloje, ir sulaukėme tokio atsakymo: „Mokytojo galėdavau paklausti su jo mokomuoju dalyku susijusio klausimo, o mentoriaus galiu paklausti bet ko“.

Ši mokykla nedidelė, tačiau joje radome viską, apie ką gali svajoti mokinys: laisvę pasirinkti, laisvę mokytis tai, kas tau labiausiai patinka, pasitikėjimą, pagarbą, bendradarbiavimą, nuoširdų norą suprasti, kas dedasi tavo gyvenime ir kaip padėti atrasti tai, kas tave įkvepia ir galėtų vesti pirmyn per gyvenimą. 

Atvykus į mokyklą mus pasitiko Jacqueline – mama, pradinių klasių mokytoja, mokyklos įkūrėja, kuri paskyrė mums visą dieną tam, kad aprodytų mokyklą, supažindintų su jos ritmu ir ypatumais bei pasidalintų, padrąsintų tuos, kurie bijo imtis ryžtingų pokyčių, žiūri į tokias mokyklas įtariai ir abejoja jų teikiama nauda.

Apie Jacqueline ir jos įkurtą mokyklą sužinojome peržiūrėję visus su švietimu susijusius TED pokalbius internete. Parašėme visiems kalbėtojams iš Europos (apie 20 laiškų) ir gavome 2 teigiamus atsakymus, iš kurių vienas ir buvo jos. Nesitikėjome, kad kontaktuoti su mokyklomis bus taip sudėtinga, todėl labai vertiname ir džiaugiamės kiekvienu kvietimu aplankyti pasirinktąją mokyklą. Taigi, kuo ypatinga ši mokykla, ir ką sužinojome ten viešėdami?

Susėdę mokyklos virtuvėje, prie didelio stalo telpa visi. Mums besikalbant su mokyklos direktore, prie pokalbio prisijungė mokytojai, mokiniai ir netgi vieno iš vaikų senelis, kuris savanoriauja mokykloje kaip ūkvedys. Jacqueline pristatė jį kaip svarbiausią bendruomenės narį, o senolio veidas pasipuošė šypsena. Phyllisas Dilleris yra pasakęs, kad šypsena yra kreivė, ištiesinanti viską. Kadangi šypsenų šioje mokykloje sutikome daug, rodės, kad ir dalykai mokykloje vyksta pakankamai sklandžiai.

Mokyklos idėja kilo iš besąlygiško tikėjimo, kad norint užauginti savimi bei pasauliu pasitikintį žmogų, visų pirma reikia pasitikėti juo pačiu. Norint užauginti žmogų, gerbiantį save bei kitus, reikia suteikti jam pagarbą, atsižvelgiant į jo nuomonę ir poreikius, sukuriant galimybę lygiavertiškai dalyvauti su jo gyvenimu susijusiuose sprendimuose, t.y. mokyklos kūrime ir mokymosi procesuose.

Nors mokykla demokratinė (paprastai tariant, sprendimas priimamas atsižvelgiant į balsų daugumą), pagrindinis jos principas remiasi (sprendimas priimamas, kai tarp pasisakiusiųjų nebelieka prieštaravimo). Kiekvienas susirinkime (sociokratijos modelyje vadinamame ratu) dalyvaujantis žmogus turi teisę išsakyti savo nuomonę, ją pagrįsti ar apginti. Taip kiti rate dalyvaujantys asmenys gali įsiklausyti į kitus žmones, įvertinti savo nuomonę platesniame kontekste ar, jeigu nori, ją pakeisti, nes juk ir taip gyvenime pasitaiko. Taigi, tokio susirinkimo metu ieškoma sprendimo, kuris tenkintų visą ratą.

Vienas iš šio modelio principų – nė vienas vaikas ar mokytojas nėra paliekamas nuošalyje. Šis modelis taip pat padeda mokyklos bendruomenei užtikrinti sklandžią komunikaciją, greitą reagavimą į pokyčius išorėje, stiprią vidinę savikontrolę, veiksmingus sprendimus ir iniciatyvas, kurių mokyklos nariai noriai imasi.

Prie mūsų pokalbio prisijungė vienas iš mokinių – 16 metų vaikinas. Jacqueline paklausė, kaip jis jaučiasi mokykloje. Mokinys pasidalino, kad čia jis jaučiasi laisvas, saugus ir nuolat atrandantis dalykus, kurie jam įdomūs. Paklausėme, kaip jis supranta laisvę, ar norėdamas, pavyzdžiui, visą dieną praleisti prie kompiuterio, jis turi tokią galimybę?

Mokinys papasakojo, kad mokyklos įkūrimo pradžioje būtent taip ir nutiko. Turėdami visišką laisvę kurti savo dienotvarkę, vaikai didžiąją laiko dalį praleisdavo prie išmaniųjų telefonų bei kompiuterių. Po kelių mėnesių, mokytojams šiek tiek sunerimus, pirmiausia jie sugalvojo patys išbandyti savo jėgas žaidimuose, kuriuose tiek laiko praleisdavo vaikai. Nors, vaikų nuomone, mokytojams žaisti sekėsi nekaip, noras suprasti ir pažintį virtualų pasaulį, kuris taip traukia vaikus, juos nustebino ir nudžiugino.

Vaikai pajuto nuoširdų mokytojų norą juos suprasti: „Tu man rūpi, todėl tai, kas rūpi tau, man irgi yra svarbu.“ Mokinys užsiminė, kad tai išties prisidėjo prie tarpusavio santykio kūrimo. Kadangi mokytojų pasinėrimas į virtualų pasaulį taip pat neatrodė efektyvus sprendimas, siekiant gražinti vaikams norą mokytis ir realiame pasaulyje, po pokalbių su vaikais jie nusprendė pakviesti į mokyklą specialistų, dirbančių su priklausomybe nuo kompiuterinių žaidimų. Turėdami žinių, įrodymų bei gebėjimą komunikuoti, jie sugebėjo atkreipti mokinių dėmesį į galimą žalą.

Beje, kartais vaikas gali ilgai sėdėti prie kompiuterio, tačiau pakvietus jį prie pietų stalo ar pasiūlius prisijungti prie naujos veiklos, jis suklusta ir geba, įvertinęs situaciją, pasirinkti iš naujo. Tačiau taip pat pasitaiko, kad vaikas visiškai atsiriboja nuo išorinio pasaulio ir prie ekrano elgiasi tarsi užhipnotizuotas, t.y. kito pasirinkimo nebemato. Natūralu, jog mėgstami dalykai pasiima daugiausia mūsų dėmesio, tačiau labai svarbu mokytis pažinti savo valią, kūną, jausmus ir ribas. Tokiu būdu tampame sąmoningesni.

Taigi, paaiškinę, kaip veikia priklausomybė visiems suprantamais būdais, specialistai pasiūlė atlikti eksperimentą-iššūkį: mėnesis be išmaniųjų technologijų. Visų nuostabai, mokiniai (žinoma, drauge ir mokytojai) nusprendė priimti šį iššūkį ir daugiau ar mažiau sąmoningai sugrįžo prie kitų veiklų. Per mėnesį, nuolat kalbėdamiesi apie iškylančius sunkumus ir atradimus, mokykla augo kaip bendruomenė, jausdama, kiek daug galios yra jų pačių rankose ir kokius rezultatus gali atnešti skirtingi sprendimai. Taigi, atlikus eksperimentą ir reflektuojant savas patirtis, vaikai priėjo išvados, jog nors išmaniosios technologijos ir suteikia daugybę galimybių mokytis, tačiau per daug laiko praleidus prie ekrano, ypač žaidžiant kompiuterinius žaidimus, vaikai tampa irzlesni, abejingesni, piktesni, vienišesni. Būtent šiuos rezultatus patvirtina ir moksliniai tyrimai (Twenge, 2017).

Šiandien, po eksperimento praėjus daugiau nei keleriems metams, mokytojai sako, jog nors IT ir tebetraukia vaikus it magnetas, per savo pačių patirtį jie tapo sąmoningesni ir atsakingesni. Vaikai suprato, kad to, ką gali veikti mokykloje, negali daryti nei namuose, nei internete. Mokykla iš tikrųjų gali būti vieta, kurioje „faina“ ir įdomu. Nebūtina kažką laužyti, skriausti ar bėgti į kitą pasaulį, kad būtų smagu. Taigi, vaikai suprato ne tik apie technologijų teikiamą džiaugsmą, bet ir žalą. Suprato ir įsisąmonino.

Itin tai paveikė vyresnius mokinius, o kadangi mažieji visais laikais lygiavosi į vyresniuosius, eksperimentas išėjo į naudą visai bendruomenei. „Aš buvau priklausomas nuo kompiuterinių žaidimų, – toliau dalinosi mokinys. – Tačiau supratau, kad man tai ne į naudą, kad yra daug įdomesnių dalykų. Dabar su bičiuliais įkūrėme LARP (vaidmenų žaidimai) grupę ir rašome scenarijus, kuriame kostiumus, režisuojame ir filmuojame, ieškome šiam projektui finansavimo. Man tai labai patinka.“

Kalbėdamas jis vis žvilgčiojo į Jacqueline , o ši jam pritardavo. Rodės, kad tarp jų nėra jokios sienos. Ji pasitiki ir didžiuojasi savo mokiniu. Jis jaučia tą pasitikėjimą ir prisiima atsakomybę už savo gyvenimą. Gera paliudyti tokio santykio egzistavimą. Kiek vėliau prie mūsų pokalbio prisijungė dar keletas mokytojų. Viena iš jų – matematikos ir fizikos mokytoja iš Suomijos. Paklausus, kaip ji jaučiasi ir vertina mokyklą, moteris šypsojosi: „Mokykloje labai gera atmosfera. Galbūt tai nedidelės bendruomenės privalumas, galbūt tam įtakos turi olandiška kultūra, persmelkta laisvės idėjų. Nežinau, bet čia jaučiuosi laiminga“.

Šioje mokykloje taip pat mokosi ir jos dukra. Mama džiaugėsi, kad mokinys šioje mokykloje gali mokytis savu tempu, taip pat gali neribotai gilintis į jam artimus dalykus. Šioje mokykloje, kaip ir daugumoje kitų demokratinių mokyklų, neegzistuoja 45 min pamokos, t.y. susipažinęs su nauju dalyku ir pradėjęs jį suprasti, mokinys nėra ištraukiamas iš vienos disciplinos ir siunčiamas į kitą. Jeigu tik nori, jis turi visą dienos laiką ir galimybes gilintis į dalyką, kurį atrado, suprato ar nori suprasti.

Mokykloje mokomasi tokių dalykų kaip laiko planavimas, kritinis mąstymas, filosofija, kalbos, Tai Chi, tapyba, ekologija, matematika ir t.t. Dažnai mokomieji dalykai integruojami ar dėstomi lygiagrečiai. Visi dalykai atviri visiems vaikams, t.y. nesvarbu, kiek tau metų ar kokiame lygyje esi, gali prisijungti prie pamokos ir išmėginti savo jėgas.

„Šalia kiekvieno rato bei visos bendruomenės susirinkimų, mokykloje taip pat egzistuoja individualūs pokalbiai su vaiko pasirinktu mentoriumi, – prie pokalbio prisijungė socialinių mokslų mokytojas. – Kiekvieną savaitę susitinkame pasikalbėti apie tai, kas mums rūpi ar neramina“. Mokyklos praktika rodo, kad turėdami laisvę pasirinkti, vaikai yra mažiau priešiški, taip pat yra iniciatyvūs, žingeidūs, bendradarbiaujantys. Mokiniai supranta, kaip veikia mokyklos sistema ir vertina, kai su jais elgiamasi kaip su lygiaverčiais žmonėmis.

Stebėdami pamokas, sutikome vieną jauną vaikiną (maždaug 14 metų), kuris su 3D spausdintuvu gaminosi sau žaislą. Jacqueline užsiminė, kad mokyklos garaže stovi keletas šio mokinio pagamintų mašinų, kurios išvysto iki 50 km/h greitį. Pasidžiaugę šio berniuko sugebėjimais, paklausėme, kaip jam patinka ir sekasi kiti dalykai, kurių mokoma mokykloje. Vaikinas pasidalijo, kad šiuo metu darbų pamokos ir asmeniniai projektai yra vienintelis dalykas, kurio jis mokosi mokykloje.

Paklausus, kaip tai vertina jo mokytojai ir tėvai, vaikinas paaiškino: „Jie džiaugiasi, kad atradau tai, kas man patinka ir gerai sekasi. Prieš tai lankiau valstybinę mokyklą, kur privalėjau mokytis daugybės dalykų, kurie man neįdomūs. Dažniausiai pamokų metu aš tiesiog stumdavau laiką arba trukdydavau kitiems. Jaučiausi nelaimingas ir negalvojau apie savo ateitį. Dabar aš noriu kurti dalykus, ir čia yra vieta, kurioje galiu laisvai tai daryti.“

Kaip jaučiasi žmogus, kopiantis į kalną? Kaip jaučiasi į jį užkopęs? Jeigu į kalną jis lipo savo noru – adrenalinas ir endorfinai jo galvoje šoka laimės šokį. Jeigu jis šerpas, tikriausiai galvoje vyksta kitos cheminės reakcijos… Panašiai juk ir su mokymusi. Kai mūsų galvose sužadinamas noras mokytis, toji jėga veda mus į viršūnę. Tuo metu mes nenorime būti niekur kitur, nes čia jaučiamės laimingi.

Kai mano sūnėną pakvietė žaisti mokyklos kvadrato komandoje, jis pagaliau ėme norėti eiti į mokyklą, po kokių 5 metų! Atrasti vaiko stiprybę ir besąlygiškai jį palaikyti siekiant tos viršūnės – tai vienas svarbiausių mokytojo tikslų.

O kaip kiti dalykai ir kitos kompetencijos, paklaustumėt? Nebijokite, atsakyčiau, pasitikėkite savo vaiku. Užkopęs į savo viršūnę ir susiejęs mokymosi procesą su džiaugsmu, vaikas daug greičiau išmoks ir kitus dalykus.

Taigi, susipažinę su mokinio stiprybėmis ir interesais, mokytojai stengiasi pasiūlyti vaikams atitinkamus dalykus. Mokytojai taip pat pasidžiaugė, jog Nyderlanduose vis daugiau mokyklų turi laisvus trečiadienius – atokvėpį vidury savaitės. Paklausus, kaip tokį sprendimą vertina tėvai, kurie savo darbuose neturi tokios galimybės, Jacqueline sakė, jog dar nei vienas iš tėvų nesiskundė – priešingai, džiaugėsi vaikų galimybe pailsėti, praleisti daugiau kokybiško laiko su tėvais, seneliais, aukle ar vyresniais broliais ir sesėmis. 

Be to, daugėja žmonių, pereinančių iš 5 darbo dienų į 4. Tokia žinia mus pasiekė ir apie Suomijos ministrės pirmininkės Sanna Marin pasiūlymą: „Keturių dienų darbo savaitė, šešių valandų darbo diena – kodėl gi tai negali būti kitas žingsnis?“ Kaip žinia, kai kurios Švedijos įmonės jau 4 metai praktikuoja 6 darbo valandas per dieną. Tyrimai rodo, kad tokia praktika teigiamai koreliuoja su produktyvumu ir geresne savijauta (Ericsson, 2016; Roser, 2020). 

Kalbant apie vaikus, ypač rekomenduojama papildomą laisvą dieną pasiūlyti ikimokyklinio amžiaus bei pradinių klasių vaikams. Šiuo pasiūlymu naudojasi ir daugelis Prancūzijos mokyklų. Taip pat įprasta pradėti pamokas kiek vėliau, pavyzdžiui, nuo 9 val. ryto. Tiesa, kartais dėl laisvadienių skundų susilaukiama iš vaikų, mat jiems šiose mokyklose patinka, ir jie norėtų čia praleisti net ir savaitgalius.

Dar daug galėtumėme pasakoti apie šioje mokykloje patirtas pamokas: berniuko, kurį sutikome mokyklos sode, ypatingą ryšį su gyvūnais, mergaitės su specialiais poreikiais spindinčias akis rūšiuojant šiukšles, piešimo ir Tai Chi mokytoją, kuris laukė mūsų kelias valandas tam, kad galėtų papasakoti apie į savo viršūnes mokykloje užkopusius vaikus, o po to pakvietė mane šokti, nes kai groja muzika – reikia šokti, mokytoją, kuris taip myli savo darbą ir vaikus, kad net apsigyveno mokykloje, filosofijos pamoką, kurioje vaikai diskutavo man nesuvokiamame lygmenyje, berniuką, grojantį aktų salėje pianinu ir svajojantį tapti kompozitoriumi, kitą vaikiną, tikslingai besiruošiantį stojamiesiems egzaminams, nes jis žino, ką nori veikti savo gyvenime. 

Mes tikime, kad tokių vaikų yra ir gali būti pilna kiekvienoje mokykloje. Labai gera atrasti tokias mokyklas, ir panašu, kad ne tik mums. Kai mes sutinkame savo kelyje laimingą žmogų ar bendruomenę, norime sužinoti, kas tą laimę jiems teikia. O tada pasidalinti. Drąsos, pasitikėjimo, pagarbos ir laimės – mums visiems, kiekvieną dieną.