Kaip elgiamės patyčių akivaizdoje?

Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
2020-02-07
Patyčios dažnai linksniuojamas reiškinys. Mėgstame ieškoti atpirkimo ožių, vesti statistiką ir aptarinėti galimus sprendimo būdus, kad tik nereikėtų tiesiogiai ir vietoje spręsti problemos.
Situacija, kuria neseniai pasidalino viena pažįstama: Vyksta užsiėmimas ir vaikai paeiliui kviečiami atlikti eksperimentą (vedančioji mokytoja pirmą kartą matosi su šia klase). Kai eilė ateina X mokinei (droviai, apkūnesnio sudėjimo merginai), klasės vaikai, tarsi susitarę, ima kriuksėti. X mergina susigūžia, mokytoja sutrinka, tačiau, matyt, išsigandusi ir nežinodama kaip elgtis toliau, ignoruoja šį reiškinį. Vaikai pakriuksi, pasijuokia, toliau tęsiama pamoka. Viskas gerai? Ne, ne gerai. Žmogus taip nesielgia su kitu žmogumi. Turbūt net ir kiaulės šitaip nesielgia.
Bėda čia ne viena. Pirma, dauguma žmonių iš tikrųjų nežino kaip spręsti tokias situacijas nepridarydami dar daugiau žalos. Nors mokyklose nuolat kalbama apie patyčias, vaikai tebemokomi gintis su „kas sako ant savęs pasisako“, „tyčiotis negražu“, „nekreipk dėmesio“ ir pan. Dažniausiai tai ir lieka kalbomis, nes nei vienas iš šių posakių neįgalina ir nenurodo, ką vaikui iš kurio tyčiojamasi dabar daryti, kur surasti pagalbą. Kur pagalbą surasti besityčiojančiajam. Mokytojui pasakyti juk negali – būsi skundikas. Ankstesni tyrimai rodo, kad apie 40% vaikų patyčių metu nedaro apskritai nieko ir tik 1 iš 10 kreipiasi pagalbos į suaugusįjį. Vaikai nepakankamai mokomi apie savivertę, pagarbą, žmogiškumą, ribas jiems suprantamais būdais. Taigi, turime ką turime.
Kai internete perskaitau aktualų straipsnį ir kartais atsiverčiu komentarų skiltį, vis dar negaliu patikėti, kokią šūdų krūvą kartais sugeba sukrauti žmogus. Pavyzdys, prieš kelias dienas LRT tinklaraštyje pasirodęs pranešimas: Greta Thunberg švenčia gimtadienį – klimato aktyvistei sukanka 17 metų. 
Keletas komentarų po straipsniu:
„Neteikianti emociju, bet rekaujanti is pykcio perkreiptu veidu viena is turtingiausiu paaugliu pasaulyje, kurios kambaryje gyvunu oda aptraukta viena kede kainuoja kiek normalus automobilis…
Apie kokia pasaulio gelbetoja cia kalbate…apsivemsiu tuoj nuo jos to gimtadienio torto <…>“
„Ta proga galetu plaukti I australija misku pagesinti“
„Sudeginsiu padangą šia proga“
„Aš matau iš veido, kad ji nėra sveika“
„Sitai mergiotei reik medelius sodint o ne rekaut.“
Iš kur tiek pykčio nepažįstamam žmogui?
Ir šios internetinės patyčios driekiasi visur. Gerai, kad didieji portalai išjungė anoniminius komentarus, bet pasirodo visuomenė jau kitame lygyje. Šiandien matome, kad nebesigėdijama kakoti ir po savo vardu. Gaila, kad neskiriamos piniginės baudos už tokius niekinius komentarus. Užėjus net į tokias grupes kaip mokytojai ir jų bičiuliai atrodo, kad tie bičiuliai pasiruošę vieni kitiems gerkles perkąsti, jei tik kas nors skirtingu nuo daugumos receptu pasidalins, neįprastą klausimą iškels ar pasidžiaugs kokia nors inovatyvia iniciatyva. Tiesa, nebesinori jau ir dalintis tais atradimais, o tai labai liūdna, nes vis labiau tolstame vieni nuo kitų.
Visi vienaip ar kitaip esame patyrę patyčių. Daug kas anksčiau net nežinodavo, kas tai yra. Nuoširdžiai dėl to apgailestauju ir žinau kaip šitai gali būti skaudu. Psichologinė patyčių žala gali būti susijusi su žema saviverte, nesėkme (mokykloje), pykčiu, nerimu, depresija, (mokyklos) vengimu, smurtu (mokykloje), savižudybe (Beran & Li, 2005; Willard, 2004b).
Paradoksalu, longitudiniai tyrimai rodo, kad besityčiojantysis ir auka dažnai gyvenime keičiasi vietomis (Konnikova, 2015).
Didelis, sopantis mūsų tautos kančios kūnas. Kaip jam padėti?
Pirmiausia, kai kažkas pasiūlo kažką kitokio negu aš ar imasi savo svajonės įgyvendinimo, nepulkim kasti žmogaus po žeme (vertas jis to ar ne, čia jau ne mūsų reikalas), o palinkėkim jam sėkmės. Tik tiek užtenka? TAIP! Galime aišku ir padiskutuoti, pasidalinti sava patirtimi, patarti, jei klausia patarimo, bet nežudykime vien dėl to, kad nesuprantame, nepažįstame ar nesutinkame.
Prisiminkime, kai vaikai buvome, kada geriausiai „pavarydavom“?
Pavyzdžiui, mūsų matematikos mokytoja vadino mus kelmais, humanitarais ir mėšlo krūvom. Nepasakyčiau, kad po to labai įkvėpta jausdavausi. Nors slapta ir pasijuokdavom, matyt, užgrūdintas vaikas nesunkiai suranda gėrio net ir tokiuose dalykuose. Užtat prisimenu, kai filosofijos mokytojas (koks džiaugsmas, kad vienais metais tokį dalyką turėjom!) įžvelgė manyje filosofės gyslelę. Kaip aš tada džiagiausi, Kantą ir Aristotelį skaičiau, filosofijos olimpijadoje dalyvavau (:D) ir nesvarbu, kad ne ką ten tuo metu tesupratau, bet jaučiausi tarsi žvaigždes rankomis siekčiau.
Panašios patirtys stato mūsų smegenyse tiltus tarp mokymosi ir malonumo salelių, o tai yra labai labai svarbu.
Auksiniai principai nerūdyja. Motyvacija sustiprėja, kai kas nors iš tikrųjų mumis tiki ir palaiko. Vaikams tokie žmonės gyvybiškai reikalingi ir ne tik vaikams. Kodėl aplinkui tiek daug žmonių, kurie pradeda naują veiklą ir po kelių mėnesių ar metų meta? Kai kas sakytų ištižėliai, o man panašėja į tai, kad žmonėms labai trūksta išorinės motyvacijos. To palaikymo iš išorės, kuris padeda nepasiduoti, stengtis ir eiti iki galo. Dažniausiai ne tik to. Norėčiau, kad nereikėtų išorinės motyvacijos, nes esu visiška vidinės motyvacijos fanė, bet užaugus viską vertinančioje visuomenėje, kitaip man dažniausiai nebeišeina.
O kaip be išorinės motyvacijos sekasi jums? 
Tuo tarpu, konstruktyvi kritika yra visai kas kita. Tik nelabai kas mokė mus ją formuoti ir reikšti. Kai, pavyzdžiui, politikas kalba nesąmonę arba mums atrodo, kad tai nesąmonė, ar galėtume kritikuoti jo sprendimus, poelgius, o ne kostiumo spalvą ar nosies dydį? Ar pagalvojame, kaip jaučiasi žmogus, dirbantis (net jeigu ir „dirbantis“) valstybės labui, t.y. mums, kai į jį mėtomi šūdai? Kaip manote, ką gero toks žmogus norėtų duoti atgal? Kai prieš 8 metus keliavau po Islandiją ir girdėjau žmones besigėrinčius, palaikančius ir pasitikinčius savo politikais, policija ar mokytojais, negalėjau patikėti, kad gali būti ir taip. 
Kita gera žinia – niekada nevėlu mokytis. Vienoje Danijos suaugusiųjų mokykloje sutiktas 73 metų mokinys pasidalino savo istorija, kaip augdamas internate už nusižengimus, apie kuriuos su juo niekas nesikalbėdavo, būdavo pririšamas prie radijatoriaus. Prižiūrėtojai džiaugėsi atradę būdą kaip suvaldyti mokinius, tačiau nė neįtarė, kad kažkas su tuo sprendimu siaubingai klaidingo. Ar įtarė? Kartais atrodo, kad nusivylę švietimiečiai svarsto apie grįžimą į tamsiuosius amžius. Tada bent jau viskas buvo aišku: vaikas, mokytojas, radijatorius. O šiandien va ir vaikas ir mokytojas ant radijatoriaus sėdi, kažkoks chaosas.
Viskas keičiasi. Keičiasi aplinkybės, keičiasi būdai, keičiasi žmonės (nors aš manau, kad fundamentaliausios tiesos apie žmogų lieka tos pačios). Kaip svarbu gali būti atsistoti ir neleisti, kad seni botagai ir nemeilė griautų gyvenimus. Nebijodami to, kas nepažįstama, ištirdami dalykus šviesoje, pasitikėdami ir viską darydami su meile – galime išgelbėti gyvybes. O kai nežinome kaip tai daryti, visada galime ieškoti pagalbos. Kaip? Pavyzdžiui: „Laba diena, ponas direktoriau. Man neišeina mylėti savo klasės vaikų. Mes niekaip negalime susikalbėti. Darykime ką nors, kol visi drauge neišprotėjome.“
Iliustracija iš interneto
Patyčių kultūra atnešė mūsų visuomenei tiek kompleksų, kad vargu ar užteks gyvenimo nuo jų išsivaduoti. Ką darome šiandien? Tyčiojamės toliau. Nes šitai jau mokame. Kažkaip natūraliai išeina. Vaikai mokosi iš suaugusiųjų. Tai visiems puikiai žinoma tiesa. Mokosi ir vieni iš kitų. Tačiau ne apie kaltus šį kartą. Žinau, kad lengva kalbėti, dar lengviau rašyti, bet bent tiek galiu padaryti už tuos ant kurių spjaudoma. 
Ką reikėtų daryti mokytojui, kurio akivaizdoje klasė kriuksi priešais X vaiką?
Jis turėtų sustabdyti klasę. Kaip tai padaryti, palikime kiekvieno fantazijai. Patyčios nėra norma ir mes dabar pat apie tai pasikalbėsime! Susėsti į ratą ir kalbėtis – nesimėtant kaltėm ir gėdom, bet siekiant suprasti, paaiškinti, ugdyti empatiją, formuoti teigiamą įprotį, kultūrą. Aš nežinau paprastesnio metodo negu pokalbis. Nežinau ir efektyvesnio. Žinau tik, kad man labai trūko tokių pokalbių mokykloje.
Danijoje, nuo 6 iki 16 metų, vaikai turi empatijos pamokas.
Kartą per savaitę klasė susirenka į ratą ir kalbasi apie tai, kas jiems svarbu. Galbūt išsiskyrė vaiko tėvai, galbūt numirė žiurkėnas, galbūt kažkas pasityčiojo iš to, kaip jis vaikšto ar kalba. VISKAS yra svarbu ir apie viską galima pasikalbėti. 
Kai vaikas klausosi savo bendraklasio ir yra atviras priimti jo patirtį, auga ne tik jo empatija, taip pat auga ir vaiko pagarba, atsakomybė, sąmoningumas, atsparumas, vardinkite patys. Kai vaikas pasidalina savo skauduliu, ne tik sumažėja jo skausmas, įsisąmoninęs šią patirtį, vaikas tampa empatiškesniu, tvirtesniu, sąmoningesniu, vardinkite patys.
O jeigu patyčios vis tiek nesiliauja?
Vadinasi per mažai kalbama arba nežinoma kaip tai daryti. Stabdykite pamokas, kvieskite specialistus, patys tokiais tapkite, burkitės į mokyklos susirinkimus, statykite tiltus ir kalbėkitės tol kol „daeis“.
Paremk mūsų misiją
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk asmeninio laiškelio kas mėnesį tavo pašte
Prenumeruoti
Wade into Adventure, VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
VISOS TEISĖS NESAUGOMOS. DALINTIS TURINIU IR SKLEISTI ŽINIĄ SKATINTINA