Ką reiškia gera mokykla?

Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
2020-07-16
Lietuvoje vis dar skeptiškai žiūrima į progresyvias švietimo praktikas. Baimė „sugadinti“ savo vaikus suteikiant jiems per daug laisvės, pasitikėjimo ir atsakomybės giliai įsišaknijusi mūsų visuomenėje. Evoliucijos psichologas Peteris Gray'us, uoliai kovojantis už vaikų teises ir prigimtinį smalsumą mokytis patiems, natūraliai, sako, jog prielaida, kad vaikai yra nekompetetingi, neatsakingi ir jiems reikalingas nuolatinis vedimas ir priežiūra, pamažu tampa savaime išsipildančia pranašyste. Kaip pasirenkame žiūrėti į vaikus, taip jie išmoksta žiūrėti į save.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Tokie švietimo modeliai kaip Valdorfas, Montesori, Reggio Emilia, Suzuki, Daltono planas, Gardnerio idėjos, taip pat demokratiniais, sociokratiniais principais besiremiančios mokyklos, fenomenais grįstas ugdymas, tarpdisciplininės jungtys ar savivaldus ugdymas vis dar laikomi neįprastu pasirinkimu. Dažniausiai šiais modeliais besiremiančios mokyklos prieinamos priklausomai nuo geografinės bei finansinės padėties.
Ar egzistuoja tiltas tarp alternatyvaus ir įprasto ugdymo modelių? Dauguma ugdytojų ir tėvų tuo abejoja, todėl renkasi atsiskirti nuo tradicinės sistemos ir imasi kurti savąją, t.y. atidaro privačias mokyklas, buriasi į bendruomenes, renkasi namų mokymą ir t.t.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Neseniai lankėmės Amerikoje, kur tyrinėjome progresyvaus bei alternatyvaus mokymosi modelius, bendravome su mokytojais, vaikais, mokyklų vadovais. Aplankėme kelias savivaldaus ugdymo (self-directed learning) mokyklas bei mokymosi centrus, susipažinome su unschooling/deschooling mokymo modeliu, Sudbury tipo mokyklomis, kurios remiasi demokratiniais principais.
Viena iš mokyklų, su kuria susipažinome – Calhoun mokykla Niujorke, veikianti jau nuo 1896 m. ir šiuo metu esanti viena geriausių progresyvaus švietimo modelio pavyzdžių visame pasaulyje. Ką reiškia gera mokykla? Visų pirma, tai mokykla, kurioje vyrauja sveika psichoemocinė būklė bei aukšta bendruomenės kultūra, kuri remiasi tarpusavio pagarba ir pasitikėjimu. Šioje mokykloje taikomas individualizuotas mokymasis, t.y. atsižvelgiant į kiekvieno mokinio stiprybes ir unikalumą, siekiama atliepti kiekvieno vaiko poreikius. Svarbus patyriminis, įtraukusis mokymasis, mokiniai skatinami atrasti ir pažinti savo interesų kryptis, mokytis savomis jėgomis ir savu tempu. Mokykloje taip pat skatinamas demokratiškumas, o iškelti problemą ar pasiūlyti sprendimą gali kiekvienas jos narys.
Calhoun mokyklos nuotraukų archyvas, Niujorkas
Kaip ir lietuviškoje Geros mokyklos koncepcijoje, taip ir Calhoun mokykloje skatinama pereiti iš tradicinių klasių erdvių į „klases be sienų“, „klases lauke“ ir pan. Žinoma, tokioje mokykloje šiek tiek daugiau chaoso, bet juk toks ir gyvenimas – pilnas gyvybės. „Patogi (ne)tvarka“ – dar vienas puikus išsireiškimas, minimas Geros mokyklos koncepcijoje, patvirtintame valstybiniame dokumente, kuris kalba apie gaires ir vertybes, kuriomis turėtų orientuotis šiandienos mokykla. 
Kalbant apie akademinius reitingus, Calhoun mokykla ir čia demonstruoja aukštus pasiekimus, tačiau mokytojai, su kuriais bendravome, pabrėžė, jog tai šalutinė motyvuotos ir žingeidžios bendruomenės pasekmė. Tik tuomet, kai mokykla užtikrina kokybiško mokymosi kiekvienam mokiniui bei geros savijautos mokykloje sąlygas, ji gali rūpintis reitingais ar prestižu. Arba savaime suprantama, jog šie dalykai yra tarpusavyje susiję ir be vieno kitas tiesiog netenka prasmės.
Tuo tarpu standartinė Amerikos švietimo vertinimo sistema paremta konkurencija. Priklausomai nuo to, kiek taškų surenka geriausiai testą ar užduotį atlikęs mokinys/studentas, vertinami ir mažiau taškų surinkę mokiniai/studentai. Tokioje sistemoje žmonės nuo mažų dienų ugdomi kovoti už save, lipti per galvas ir tapti geriausiais. Tie, kurie lieka antri, automatiškai iškrenta iš žaidimo. 
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Taigi, mokykla tampa ta erdve ir tuo laiku, kada (ne)turime galimybę pasistatyti pasitikėjimo savimi ir pasauliu pagrindą, gebėjimą kritiškai mąstyti, laisvę pasirinkti bei prisiimti atsakomybę už savo sprendimus, ugdyti įvairias kompetencijas, atrasti savo stiprybes, kurios padėtų suklupus atsikelti ir pratęsti kelionę link savų tikslų, kelti klausimus, ieškoti prasmės. Mokytojas šiame kontekste yra matomas kaip mentorius, mokymosi partneris, kuris nebūtinai yra vaikui autoritetas, bet jis turi savo teises ir akademinį autonomiškumą.
Kai kurie ugdytojai, siekdami išlaikyti absoliučią kontrolę ir norėdami įrodyti jų taikomos disciplinos efektyvumą, ignoruoja faktą, kad dauguma vaikų pamokų metu elgiasi drausmingai ne dėl to, kad laiko mokytoją autoritetu arba kad nori taip elgtis, o paprasčiausiai dėl to, kad yra įbauginti. Didelė tikimybė, kad įbaugintas vaikas patirs frustraciją, kas psichologijos pasaulyje reiškia užstrigimą tam tikroje būsenoje, o tai ateityje gali pridaryti dar daugiau problemų. Taigi, baimė nėra tinkamas pamatas disciplinai puoselėti. Tuo tarpu pagarbos ir atsakomybės ugdymas gali būti žymiai efektyvesnis disciplinos puoselėjimas. Mano laisvė baigiasi ten, kur prasideda kito žmogaus ribos. Nebežinau, kas pirmas ištarė šią frazę, bet ji puikiai atspindi laisvės, mūsų lankytose mokyklose, konceptą.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Vienoje iš lankytų mokyklų Kalifornijoje (Rock Tree Sky), kuri grindžia savo ugdymą savivaldos metodais (self-directed learning) ir kur nėra privalomų pamokų, pažymių ar skambučių, mokosi 105 vaikai ir pastoviai dirba 5-6 mokytojai. Mums šis santykis pasirodė pakankamai įspūdingas. Klausiame: „Kaip viską suspėjate, kaip susitvarkote su tiek vaikų?“ „Dažnai neturime ką veikti, – šypsosi mokytojas, ir priduria: – galime veikti tai, kas mus pačius įkvepia, taip įkvėpdami ir aplinkinius. Čia susimaišo mokinio ir mokytojo sąvokos, nes siekdami išlikti atviri ir smalsūs, mes mokomės vieni iš kitų.“
Rock Tree Sky mokykla Kalifornijoje
Pagrindinė mokytojo rolė tampa užtikrinti vaikų saugumą ir pasidalinti savo patirtimi, kai vaikas pasiruošęs tą patirtį priimti. Mokytojai čia įsitikinę, kad jei su vaikais elgsimės pagarbiai, pasitikinčiai ir neteisiančiai, jie tikrai paprašys mūsų pagalbos, kai jiems to prireiks.
Kyla klausimas, ką vaikas, neturėdamas privalomų disciplinų arba galėdamas jas laisvai pasirinkti, išmoks? Tikėtina, jis išmoks, jog gyvenime svarbiausius dalykus jis turės nuspręsti pats. Jis išmoks, kad norint pasiekti savo užsibrėžtą tikslą, kartais turės ieškoti pagalbos, turės išmokti bendradarbiauti, klysti ir mokytis iš savo klaidų, įsivertinti. Tikėtina, kad mokyklos ir gyvenimo ribos išnyks, nes jis gyvens mokykloje ir mokysis gyvenime. Patirdamas tikrus ir jaudinančius atradimus apie save ir pasaulį, jis savyje ugdys vidinę motyvaciją ir mokymosi džiaugsmą. Nes mokykla nesibaigia išėjus 12 klasės kursą, ji tęsiasi visą gyvenimą.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Žmonės mėgsta skirstyti dalykus į juoda ir balta. Galbūt todėl ir atskirtis tarp gerai ir blogai besimokančių vaikų tiek Amerikoje, tiek Lietuvoje pagal OECD duomenis tokia didelė. „Renkuosi mokyti“ projekto metu buvo atliktas tyrimas ir paaiškėjo, kad organizuojant ugdymą vaikams nėra užtikrinamos vienodos ugdymosi galimybės ir veiksmingas ugdymas(is). Todėl mokyklose visada atsiranda diskriminuojamų mokinių. Dažniausiai „tokioje situacijoje atsiduria patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai, specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai ir berniukai“. 
Tyrimo rezultatai atskleidė, jog patenkinamai ir blogai besimokantys mokiniai retai patiria mokymosi sėkmę, dažniau nei kiti nespėja atlikti užduočių klasėje, nesupranta, kaip jas atlikti namuose. Specialiųjų ugdymosi poreikių turintys mokiniai taip pat neturi lygiavertiškų sąlygų įsitraukti į ugdymo procesą. Gauti duomenys atskleidė, kad berniukai, lyginant su mergaitėmis, pasižymi žemesne vidine mokymosi motyvacija, rečiau patiria mokymosi sėkmę bei rečiau sulaukia mokytojo dėmesio savo asmenybei, menkiau įsitraukia į mokymąsi ir sulaukia mažiau pagalbos. Galbūt tai vienos mokyklos patirtis, tačiau ji svarbi, nes už visų šių matavimų stovi vaikas-žmogus, kuriam dar visas gyvenimas prieš akis. O gal atvirkščiai, mokykloje viskas ir pasibaigia, kada vaikas gauna nuosprendį, kad tik tiek jis tevertas?
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Su panašiomis problemomis susiduria daugybė mokyklų. Deja, mokytojai neturi pakankamai resursų (tiek fiziškai, tiek metodiškai), kad užtikrintų lygiavertiškas galimybes ir pritaikytų ugdymo programas prie kiekvieno vaiko individualių poreikių ir stiprybių. Pavyzdžiui, vaikas turi nuostabią girdimąją atmintį, tačiau jam nuolat reikia skaityti ir atpasakoti tekstą. Dar kitas vaikas turėdamas disleksiją (skaitymo sutrikimų), yra vertinamas taip pat kaip ir tas, kuris tokio iššūkio neturi. 
Tiesa, kartais nė į galvą nešauna, kad vaikas galėtų turėti kokių nors sutrikimų arba kad taikomi metodai ar pasirinkta mokykla visiškai netinka konkrečiam vaikui. Su šiais iššūkiais dažniausiai tenka dirbti tėvams, specialiesiems pedagogams (kurių mokyklose būna koks vienas ar du) ar koorepetitoriams. Tačiau ir čia susiduriame su skirtingomis galimybėmis ir negalime užtikrinti kiekvieno vaiko teisės į kokybišką mokymąsi. Taigi, suteikiame vaikams vienodą startą, tačiau negalime užtikrinti, kad visi jie pasieks ir finišą.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Progresyvus modelis kovoja už prigimtinę vaikų laisvę vystytis laisvai, natūraliai. Šio modelio perspektyvoje siekiama sudaryti kuo palankesnes sąlygas kiekvieno mokinio vidinių galių plėtotei ir saviraiškai, keliant tikslą ugdyti laisvą, kūrybingą asmenybę. Iš pirmo įspūdžio gali pasirodyti, kad pasirenkant į vaiką orientuotą ugdymą padaugėja ir darbo, tačiau šių mokyklų praktika rodo, kad su laiku atsakomybės kiekis, kurį neša mokytojai, sumažėja, jie labiau atsipalaiduoja, nes vaikai ne tik aktyviau dalyvauja mokymosi procesuose, bet ir tampa mažiau priešiški, tampa pagarbesni, atsakingesni ir savarankiškesni. 
Netiesa, kad šiose mokyklose nėra disciplinos. Progresyvios mokyklos, atsižvelgdamos į mokinio mokymosi stilių, pagal poreikį, gali suteikti jam daugiau ar mažiau struktūros. Tvarka ir taisyklių laikymasis yra esminis dalykas mokykloje, tačiau taip pat labai svarbu, kad visi mokyklos nariai suprastų šias taisykles, dar svarbiau – prisidėtų jas formuojant.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Individualus vaiko „balso“ nustatymas yra nepaprastai svarbus tobulėjimui. „Išėjus iš mokyklos svarbu, kad jie žinotų, kas jie yra ir kaip pasakyti tai, ką jie nori pasakyti“ – sako anglų kalbos mokytojas Larry. Tikėjimas, kad tavo idėjos svarbios ir kad tu gali pakeisti pasaulį – idealistiškas, tačiau be galo svarbus griuvinėjančiame šiandienos pasaulyje. Vaikai turėtų žinoti, ką reiškia būti išgirstam ir gerbiamam tam, kad patys mokėtų taip elgtis su kitais. 
„Tai nereiškia, kad jie turi gauti viską, ko nori, – priduria mokytojas. – Tai reiškia, kad jie supranta, kad yra svarbi šio dialogo su pasauliu dalis, nuo kurio priklauso mūsų visų ateitis“. Toks vaikų įgalinimas susijęs ne tik su pasirengimu tam, kas bus ateityje, bet ir su tuo, kad šie vaikai ugdo ir tvirčiau įtvirtina savo, to, kas jie yra, savivertę, kuri yra vidinė, būtina ir besąlygiškai jų. Šio mokytojo nuomone, tai yra pirminė sąlygą, kad tas dialogas su pasauliu ir vieni kitais apskritai vyktų.
Mingailės Žemaitytės-Meldaikės nuotrauka
Paremk mūsų misiją
Naujausi įrašai
Prenumeruok Naujienlaiškį*
*ir sulauk asmeninio laiškelio kas mėnesį tavo pašte
Prenumeruoti
Wade into Adventure, VšĮ "Švietimo nuotykiai", į. k. 305421935
Mingailė Žemaitytė-Meldaikė
Tautvydas Meldaikis
VISOS TEISĖS NESAUGOMOS. DALINTIS TURINIU IR SKLEISTI ŽINIĄ SKATINTINA