Įtrauktis ir Kultūra Tūkstantmečio mokyklose

#įtraukusugdymas yra neįmanomas, o vaikas, kurio kaimas neapkabina, sudegins tą kaimą, kad pajustų jo šilumą.

Vyko Tūkstantmečio mokyklos renginys įtraukties ir kultūrinio ugdymo sinergijos paieškoms ir atradimams. Ačiū organizatoriams ir dalyvavusiems.

Jau pusmetį dirbu su dešimt Vilniaus tūkstantmečio mokyklų ir padedu minkyti kultūros srities tešlą, kurios dėka dar ilgai bus valgoma organinio turinio prisotinta pica.

Mano, kaip švietimo nuotykių ieškotojo, nuomone pats nuostabiausias TŪM dalykas yra tai, kad jis drąsina savivaldybes ir mokyklas svajoti. Išsigryninti poreikį ir turėti galimybę jį patenkinti. Nepaisant politinio konteksto ir bandymų linguoti šį didžiulį traukinį, jis juda. Nors ir labai iš lėto, bet judės ir toliau ir pagaus inerciją, kurios dėka, tikiuosi, pralauš bent dalį barjerų pokyčio link. Nes idėjiškai viskas yra apie mokyklas ir mokykloms, o svarbiausia - kiekvienam vaikui. Ir nors nebūtinai projekte vyks dalykai taip kaip norisi savivaldybėms, mokykloms ar man, jeigu bent viena svajonė išsipildys, nereikės nė tinklaveikos, nes gerosios patirtys pačios atplauks į mokyklas it laimingi namo grįžę jūreiviai.

Taigi, vakarykščiam renginy buvo keletas pranešimų ir diskusija, kurioje dalyvavau ir pats. Apie ką kalbėjau? Tai aišku, kad apie dirvožemius. Apie ką daugiau?

Iš tiesų, visko buvo pasakyta kur kas daugiau ir žinau, kad nemažai liko nepasakyta.

Visų pirma - įtrauktis yra neįmanoma.

Kaip ir pavasaris žiemą. Nors žinom, kad jis tikrai ateis, kartais vis tiek atrodo, kad taip jo ir nesulauksim. Saudade. Jums taip nebūna? Nebūna, kad žiūrėdami į kokį nors abstraktų ar labai jau impresionistinį piešinį galvojat, kad norėtumėt daugiau konkretumo, aiškių kontūrų? Tai va, įtrauktis yra impresionistinis reiškinys! Jis apipintas, persmelgtas jausmais.

Kai praeitą mėnesį vedžiau Arklystu mokymus Gyvenimo įgūdžių mokytojams, paklausiau jų kas jų nuomone yra svarbiau: kelionei pasiruošti ar ją pradėti?

Nuomonių buvo visokių, bet aš tvirtai laikausi savosios, kad pradėti kelionę yra svarbiau, nei jai pasiruošti. Šis svarbumo lyginimas aktualus tik tokio kompleksiškumo dalykams kaip, pavyzdžiui, įtraukusis ugdymas arba pats gyvenimas. Esmė tame, kad pasiruošti praktiškai neįmanoma, nes kaip liaudies išmintis byloja: geriausios kelionės atsako į klausimus, kurių prieš kelionę nė nebūtum sumanęs paklausti.

Nors esu visa širdimi už įtraukiojo idėją, nuogastauju, kad ši kelionė gali taip iš tikrųjų ir neįvykti. Kalbėdami tik apie siaurąją jo dalį - ypatingus poreikius turinčių žmonių įtrauktį, mes nepakeliamai apkrauname mokytojus, o nuo įtraukties atitraukiame tuos, kurie neša ne tik ateities, bet ir dabarties viltį - visus moksleivius. Tuos, kurie norėtų įsitraukti į mokyklos kūrimo procesus, bet mano, kad jų nuomonė nėra svarbi, kad yra autoritetai, kurie diktuoja taisykles. Dėl to ir gyvenam paradokse, kai mūsų demokratiją kuria žmonės baigę autoritarines mokyklas.

Juk įtrauktis plačiąja prasme ir slypi bent minimalioje demokratinio ugdymo formoje. Kai kiekvienas bendruomenės narys nuosekliai į ratą gali atnešti vos du dalykus: idėją arba problemą. Idėjų ir problemų moksleivių galvose pilna ir mums šio nektaro žūtbūt reikia, nes tai yra mūsų resursas numero uno. Tik su moksleiviais galim sukurti tokia mokyklą, kokios reikia šiandienos žmogui. Ne ateities ekonominės rinkos poreikio spekuliacijoms, o čia ir dabar. Sukurti tokią terpę, į kurią būtų galima įtraukti ir jautriąją įtraukties dalį, kurios vis dar prisibijom.

Jeigu moksleivis į savo klasės įtraukties ratą atneša problemą, pavyzdžiui, kad už jo sėdintis klasiokas kosėja ir pučia snarglį, mokytoja gali paklasuti kaip dėl to yra jaučiamasi, koks poreikis yra nepatenkintas ir ką galėtume padaryti, kad jį patenkintume. Viskas baigtųsi tuo, kad sergantysis būtų palaimintas eiti namo ir sveikti, o visa klasė gautų gyvenimo įgūdžio pamoką apie atsakomybę neplatinti viruso.

Jeigu moksleivis atneša problemą, pavyzdžiui, kad klasiokas per pamoką garsiai šaukia ir tranko stalą, mokytoja gali paklausti to paties. Skirtumas tik tas, kad šis klasiokas neturi būt palaimintas eiti namo, nes jis neserga, jis neturi nuo ko pasveikti. Jis turi autizmo spektrą. Jis toks yra, visada toks buvo ir tam tikros jo savybės visada bus.

Todėl, laikas idėjoms. Idėjoms, kurios užtikrintų įvairovę ir tvarią ugdymo(si) ekologiją. Visos patyčios, užgauliojimai ar pykčio priepuoliai yra tragiškos neatliepto poreikio išraiškos. Skirtumas tik tas, kad kai kurie žmonės gali lengviau atkapstyti ir iškomunikuoti poreikį, o kiti sunkiau. Mūsų atsakomybė ir netgi lemtis yra išmokti (iš)gyventi su įvairove ir joje. Nes jeigu neišsaugosim įvairovės, nesusidarys natūrali apsauga ir mes toliau springsim nuo pesticidų, toliau alinsim dirvožemį (kultūrą) nuo trąšų ir standartizuotų monokultūrų, o tai akivaizdžiai veda mus ne tik į mus supančio pasaulio katastrofą, o ir vidinio pasaulio krizę. Mokytojo valioje yra padėti įsisąmoninti moksleiviams tai, kad jų rankose yra labai daug ir kad mes esam su jais ir dėl jų.

“Menai yra apie buvimo žmogumi patirčių savybes, jų kokybę. Per muziką, šokius, vaizduojamuosius menus, dramą ir visa kitą, mes suteikiame formą jausmams ir mintims apie save ir apie tai, kaip patiriame mus supantį pasaulį. Mokymasis apie meną ir mene yra būtinas intelektualiniam vystymuisi. Menai iliustruoja intelektų įvairovę ir suteikia praktinių būdų jai skatinti. Menai yra viena ryškiausių žmogaus kultūros išraiškų. Tam, kad suprastume kitų kultūrų patirtį, turime įsitraukti į jų muziką, vaizduojamąjį meną, šokį, verbalinį bei scenos meną. Muzika ir vaizdiniai, eilėraščiai ir pjesės yra mūsų giliausių talentų ir aistrų apraiškos. Stebėjimas ir įsitraukimas į kitų menus yra pats gyvybingiausias būdas pamatyti ir jausti pasaulį taip, kaip tą daro jie.” - Kenas Robinsonas

Altrnatyvios mokyklos, kurių vienokiam ar kitokiam alternatyvumo lygy vis daugėja, dažnu atveju siekia kurti palankią aplinką tiems, kuriems tradiciniame ugdyme nesiseka. Tiems, kurie mažai tepasiekia, turi mažą savivertę ir pasitikėjimą savimi, savo gebėjimais, tiems, kurie pesimistiškai žvelgia į savo ateitį. Alternatyvios mokyklos gali pasiūlyti šiems žmonėms kitokią mokymosi patirtį. Praktiniai projektai, bendruomeninės veiklos, kūrybinės, meninės veiklos ir išrišantys pasirodymai. Išvien su jų pastoviaisiais mokytojais dirba ir mentoriai iš įvairių sričių: mokslininkai, menininkai, antrepreneriai, sportininkai, influenceriai, dvasininkai ir t.t. Dažnai tokią ugdymo(si) aplinką kuriančios mokyklos gali pasidžiaugti įstabiais rezultatais.

Jų moksleiviai, kurie mokykloj buvo pratę slampinėti ugdymo procesais, pabunda. Tie, kurie manė, kad nėra protingi, suvokia, kad pasirodo yra. Tie, kurie baiminosi, kad negeba nieko pasiekti atranda, kad geba ir labai daug. Tokiam ugdymosi procese jie suformuoja tvirtesnį prasmės ir pasitikėjimo savimi jausmą. Kadangi pasitikėjimas savimi yra kertinė savybė siekiant aukštų mokymosi rezultatų, tokioje mokykloje ir šie paprastai stiprėja. Tokie moksleiviai ne tik geriau mokosi, bet juos ir mokyti yra kur kas maloniau. Moksleiviai, kurie prieš tai nekantravo “baigti” mokymąsi ir tikrai nesvajojo apie jokią aukštąją, suvokia, kad būtent tai gali būti jų kelias, o kiti randa nemažiau apdovanojančius kelius laimingo, išsipildžiusio gyvenimo ir savęs aktualizavimo link. Keisčiausia, kad tokios mokyklos vis dar vadinamos alternatyviomis.

Tikiu, kad Lietuvos švietimas keičiasi ir žmonės, kurie ateina kurti šį sektorių ir projektai, kuriais jie tą daro neša pokytį, kurio taip stipriai reikia ir kurio laukia ne tik moksleiviai, o ir mokytojai su administracijomis. Nereikėtų įsižeisti, jeigu pastarieji pradžioje nebūtinai pokyčius priima elegantiškai. Virsmo spektras yra milžiniškas. Iš pramoninio švietimo tikslų, struktūrų ir principų ateiti į tvarų ugdymą(si) su savais sveikatos, ekologijos, sąžiningumo ir rūpestingumo principais yra nemenkas kelias. O dar kai tau jau per penkiasdešimt ir tu jau nebenori niekur eit, kai taip gera pasedėt ten kur esi. Ypač namie.

Jau nuo 2019 stumiam ant Lietuvos švietimo puikiai suprasdami, kad civilizacijos lenktynėse būtent jis lenktyniauja su katastrofa, kad mokytojai yra paskutinė viltis išsaugoti žmogui maloningą pasaulį ir kad kaip visuomenė turim palikti savo ego prie durų ir priimti reikiamus sprendimus, nepaisant baimių, nepasitikėjimo ar žalingų įpročių.