Išdrįsti kurti autenišką savo gyvenimo istoriją

Kai neseniai mokykloje paklausėm dvyliktojų, kiek iš jų žino, ką norėtų veikti po mokyklos, pakilo dvi rankos. Kai paklausėm, kiek iš jų ruošiasi po mokyklos stoti į aukštąsias mokyklas, pakilo dauguma rankų. O kiek iš čia esančių laukiate, kad greičiau pasibaigtų mokykla? Po šio klausimo dvejojančių nebuvo.

Pamenu, kad ir pati paskutiniais metais mokykloje buvau įstūmusi save į kampą, kad DABAR turiu apsispręsti, nes taip sako mokytojai, tėvai, tetos, visuomenė, bendraklasiai. Buvau išmokusi, kad nežinoti yra problema. Tuo metu žinojau, kad yra tokios sritys kaip IT, medicina, teisė, psichologija...Bet kad galėčiau studijuoti tokį dalyką kaip aplinkosauga ar antropologija, tuo metu man paprasčiausiai „nedaėjo“. Per 12 metų nesužinojau, kad man tai galėtų būti labai įdomu. Mokykloje taip pat nesugebėjau pažinti ir priimti savęs, greičiau atvirkščiai, nes intensyviai mokiausi pritapti. Galvojau, kad galėsiu eiti tiek toli, kiek nurodys mano paskutinis performansas. Bet paaiškėjo, kad ir gyvenimas ir aš pati visai ne apie tai.

Tikiu, kad kiekvienas kelias turi išėjimą į prasmę, laimę, sėkmę (galima įršyti bet kokią savo siekiamybę). Jaučiuosi dėkinga už savąjį. Bet kad ir kiek knygų perskaičiau ar rašto darbų priršiau, niekur neturėjau tiek man asmenškai svarbių patyrimų ir atradimų kiek jų turėjau keliaudama. Galbūt be vieno nebūtų buvę ir kito, bet man atrodo neįtikėtinai svarbu, kad aš keliavau. Ir kad tai dariau tuo metu, kai dar daug ko nežinojau. Tėvų bei kitų svarbių žmonių pamokos ir vertybės taip pat įgavo prasmę tik tada, kai atėjo per mane pačią. 

Todėl, net kai visas pasaulis teigia žinantis, ką turi daryti, daug svarbiau yra tai . Nėra taip svarbu, ar apsispręsi šiandien ar kitais metais. Turi visas pasaulio galimybes ir visi pasaulio kriokliai laukia kol pakiši po jais savo galvą.