Drugiai žiemos

Pamažu įrašinėju albumą, kurį skirsiu vaikams. "Drugiai žiemos" yra viena iš Džigbo dainų (nuorodą rasite apačioje).

Prieš dešimtmetį pakliuvau į autoavariją po kurios pradėjau auginti plaukus, o draugai padovanojo ukulelę. Kai rankose liko tik vienas ramentas, į kitą ranką pasiėmiau keturstygę ir išėjom su draugais link Negyvųjų kopų. Einant, nykščiu kabinau stygas tokia tvarka: 3-1-4-2 arba C-A-G-E. Taip gimė melodija, o su ja ir atsitiktiniai žodžiai - Drugiai žiemos, kur Žolinės atgims. Nešiojausi šį motyvą į muzikos pamokas ir mokiau vaikus groti C-A-G-E.

Galvojau, kad jeigu kada ir įrašysiu šią dainą, tai natūralu, kad išleisiu rugpjūčio 15, Žolinių dieną. Vieniems Žolinės tai derliaus šventė, kitiems Marijos ėmimo į dangaus karalystę. Abi šventės siejasi, nes abi kalba apie išsipildymą, apie tam tikrą metamorfozę.

Kiekvienam skirtingi dalykai padeda įsinerti Į ir nertis IŠ kokono, įsisavinti pamokas ir vertybes. Visas šis derlius ir yra tai, kas mumyse gyva, o tai kas gyva narvuose nugaišta.

„Drugelis negali parodyti vikšrui, kad jis gali tapti drugeliu“. Vikšro, kuris bijo tamsos, net į kokoną neįvarysi. Kartais, kai viena pusė nekantrauja lįsti į kokoną, nes tiki, kad išsiris drugeliu, kita nieku gyvu neketina savęs uždaryti, nes vikšrauti jau tapo įprasta ir patogu.

Mokytojams tenka didelė atsakomybė - perduoti vaikams raktus, kuriais jie galėtų atrakinti savus narvus ir su pasitikėjimu išleisti tai, kas juose gyva.

Kažkada nugirdau, kad pasaulyje nuolatos vyksta gėrio ir blogio kova ir kad šiuo metu blogis keliais procentais laimi, o jeigu bus perlipta tam tikra riba, tai gėris pralaimės ir atsivers praraja.

Keliaudami po mokyklas, kelias naktis praleidom Betliejaus seserų vienuolyne Alpių kalnuose. Nuostabi vieta su atsiveriančiu vaizdu į Monblaną. Sesės ten gyvena klauzūroje ir, atsiribojusios nuo žmonių, atsiduoda maldai už taiką, meilę, laimę ir kitas gėrio apraiškas pasaulyje.

Galima pagalvoti, kad malda čia jau nebepadės, bet gal būtent ji ir yra vienintelis dalykas palaikantis gėrio procentą. Kaip ir Žolinės, man malda gali būti ir kalba su Dievu ir derlius to, kas žmoguje gyva.

Kultūra yra žmonijos derlius. Kuo daugiau širdies kalbos sunešim į bendrą būtį, tuo daugiau vilties atgims ir atvirkčiai.

Sveiki žmonės - nuostabu, nuostabu ir gyjantys žmonės. Nuostabu žmonės, kurie ruošiasi atgulti ir paskutines akimirkas praleidžia su daina. Nuostabu būti žmogumi, bet rodos, kad Saulės sistemoj, Žemė yra paskutinis bandymas mums prigyti šioj Visatoj. Po to liks kolonizuoti dykumas ir gerti kraują. Kaip Enšteinas yra pasakęs: „Nežinau koks bus trečias pasaulinis karas, bet ketvirtas bus su akmenim ir pagaliais“.

ir nuo mūsų priklauso ar atgims