Savivaldaus mokymosi iššūkis: mūsų arogancija ir mūsų išmintis

Aš užaugau Sudbury Valley mokykloje Framingham Massachusetts mieste (1985–1997). Tai viena seniausių ir žinomiausių demokratinių mokyklų pasaulyje. Ši patirtis man suteikė ne tik laimingiausią vaikystę, kokią tik galėjau įsivaizduoti, bet ir nepalaužiamą pasitikėjimą vaikų sugebėjimu savarankiškai mokytis ir patiems kurti savo gyvenimus. Kartais norėčiau, kad galėčiau stebuklingai suteikti šį pasitikėjimą tėvams, kurie norėtų labiau pasitikėti šiuo natūraliu procesu ir suteikti savo vaikams daugiau laisvės. Norėčiau, kad jie pamatytų, jog jų vaikai nesiskiria nuo visų mano pažįstamų vaikų – tiek nuo mano bendramokslių Sudbery Valley mokykloje, tiek nuo Macomber centro, kurį įkūriau, mokinių, kurie drąsiai ir sėkmingai eina šiuo keliu.

Savivaldaus ugdymo kelias tėvams yra nepaprastai sudėtingas, nes jis iškelia mūsų didžiausias baimes. Nėra nieko baisiau už mintį, kad mums gali nepavykti paruošti savo vaikų laimingam gyvenimui. Ir vis dėlto, noras, kad mūsų vaikai būtų laimingi, atveda mus prie šio iššūkio. Kartais sustingstame, tarsi viena koja jau žengtume šiuo keliu, nenoredami gręžtis atgal ir leisti savo vaikų į tradicinę mokyklą, tačiau taip pat nesame iki galo pasirengę perduoti vaikams jų gyvenimo vairo. Tai gali būti painus, nerimą ir konfliktus keliantis laikas ne tik mums, bet ir mūsų vaikams.

Aš gerbiu įvairiapusį požiūrį į platų savarankiško švietimo pasaulį. Žinau, kad yra tėvų, kurie renkasi eklektišką tam tikrų veiklų derinį. Bet tiems tėvams, kurie mano, kad jų vaikams reikaligas didesnis pasitikėjimas ir laisvė, net jei tai reiškia jūsų atsitraukimą, noriu paskatinti jus pasitikėti savo instinktu ir rinktis šį kelią.

Pasirinkus savivaldaus ugdymo kelią, reikia radikaliai pakeisti įprastą požiūrį į vaikus. Mes buvome išmokyti vaikus auklėti griežtai, nuolat nuspręsdami už juos, manydami, kad žinome geriau. Nevykdydami tokių intervencijų nei mokykloje, nei namuose, ugdytojai gali švelniai ir išmintingai nukreipti vaiką teigiama linkme į patirtį, kuri padeda subalansuoti jų augimą ir vystymąsi. Savivaldus ugdymas taip pat padeda vaduots nuo neigiamų steriotipų.

Mes galime mokytis matyti savo vaikus kaip jau turtingus viskuo, ko jiems reikia. Pavyzdžiui, mano vaikai, kuriems 6 ir 8 metai (ir tai galima pasakyti apie daugelį kitų vaikų), žino dalykus apie kuriuos aš net nesusimąstau paklausti. Dar svarbiau, kad jie intuityviai supranta dalykus apie pasaulį, kuriame šiandien gyvename, kuriuos aš suprantu kitaip. Ir jie tikrai žino apie save dalykų, kurių aš niekada nesužinosiu. Kai esame dėmesingi ir priimame savo vaikus kaip mąstančius ir supratingus žmones, galime pasidalinti su jais atsakomybe ir tapti labiau pasitikinčiais, ramesniais žmonėmis.

Galiausiai, jų supratimas apie save, aplinkinį pasaulį ir jų vietą jame bus daug svarbesnis už viską, ką galime jiems suteikti. Taigi, turėtume kiek įmanoma stengtis nesimaišyti jiems ant kelio ir leisti patiems išsiaiškinti, kas jie yra, ko jie nori ir kaip jiems seksis tai pasiekti. Jei su vaikais elgsimės pagarbiai, pasitikinčiai ir neteisiančiai, galime būti tikri, kad jie paprašys mūsų pagalbos, kai jiems to prireiks.

Įsitikinimas, kad turime perduoti savo sunkiai užtarnautą išmintį, nuolat vesdami savo vaikus už rankos, patardami ir vadovaudami, nėra išmintingas; tai arogantiška. Jei norime, kad vaikai pasinaudotų mūsų išmintimi, galime pabandyti įsijausti į tą išmintį, kuri atpažįsta jų išmintį. Patikėti, kad jie patys gali naudotis mūsų pavyzdžiu, patirtimi ir žiniomis tiek, kiek jiems to reikia. Kartais vaikai mūsų klausia, bet dažniausiai įsisavina esminius dalykus mums nežinant.

Besimokant ir augant Sudbery Valley mokykloje, man didelę įtaką padarė kai kurie suaugusieji. Tai kaip šie žmonės matė pasaulį ir elgėsi, turėjo įtakos tam, kaip aš susikūriau savąjį pasaulį, turbūt dar ir todėl, kad niekas nebuvo man primesta. Jie tiesiog gyveno savo gyvenimą, elgėsi su mumis pagarbiai ir tikėjo mumis.

Kai mes išmoksime aiškiau pamatyti savo vaikus tokius, kokie jie yra iš tikrųjų, laisvi nuo savo baimėmis paremtų projekcijų, atpažinsime jų gebėjimą gyventi savo gyvenimą, pasirinkti, patirti ir gilinti savo išmintį.

Jei mes tikėsime savo vaikais ir atkreipsime į juos dėmesį, su laiku pamatysime, kad jie yra savo gyvenimų ekspertai ir turi daug geresnes nei mes galimybes nukreipti savo gyvenimą tikslingai. Tuo tarpu mums tereikės giliai įkvėpti, atsitraukti ir stebėti. Žinau, tai nėra lengva. 

Iš anglų kalbos vertė Mingailė Žemaitytė - Meldaikė. Orginalų tekstą galite rasti čia: https://sudburyschool.com/content/challenge-sde-our-arrogance-and-our-wisdom