Apie vaiko raidą: nuo gimimo iki paauglystės

Šįmet baigiau vystymosi psichologijos magistro studijas. Per visą mokymosi laiką ir darbo patirtį darželyje bei mokykloje, turėjau galimybę iš arčiau stebėti vaikų pasaulį ir kartais tapti jo dalimi. Ši patirtis ir vaikai, kuriuos sutikau, išmokė mane, kad svarbiausia gyvenime viską daryti nuoširdžiai. Kai pirmą kartą, prieš maždaug 7 metus, nuėjau dirbti į darželį, bijojau vaikų. Jau tada svajojau apie savą šeimą, norėjosi geriau pažinti vaikus. Paaiškėjo, kad norint iš tikrųjų susidraugauti su vaiku, reikia nusimesti visas kaukes ir būti savimi. Vaikai ypač jautrūs melui ir yra linkę greitai pasišalinti iš abejotino tikrumo situacijų. Jeigu žaidi su vaiku, reikia siekti, kad tau pačiam būtų įdomu, tik tuomet abu megausitės bendryste. 

Neseniai peržiūrėjau galybę užrašų iš įvairių paskaitų apie vaikų raidą ir ugdymą (iš paskaitų pas Rasą Ragauskaitę Driukienę, Aušrą Kurienę, Moniką Kzlauskienę-Skerytę, Ireną Voinic – visas šias psichologes galiu drąsiai rekomenduoti ieškantiems specialisčių darbui su vaikais), taigi panorau susisteminti dalį turimos medžiagos ir pasidalinti su jumis, tikintis, kad tai gali būti naudinga jums ir jūsų vaikams. 

Remiantis Rudolf Steiner pedagogika ir anksčiau išvadintomis psichologėmis bei savimi pačia, glaustai aprašysiu atitinkamus amžiaus etapus, kuriems būdingos skirtingos charakteristikos.

Kaip jaučiasi mama, tėtis, vaikelis, kokie yra jų poreikiai ir ar jie atliepiami; santykis.

(Labiau kviečiu susipažinti su Greta Naliudaite-Perez ir jos kuriamu tinklarasčiu www.mindfulinmotherhood.com/lt).

Vaikas ateina į šį pasaulį su absoliučiu pasitikėjimu. Žmogiskasis prisirišimas atsiskleidžia per pirmuosius penkiolika gyvenimo mėnesių. Vaikai išsiugdo saugų prisirišimą, kai jų tėvai pajėgia jausti drauge ir mąstyti apie jų patirtį. Kūdikiai dar negali suprasti emocijų. Jie jas turi, bet nemoka atpažinti, todėl svarbu, kad tas žmogus, prie kurio prisiriša kūdikis, padėtų jam jas atpažinti ir įvardinti. Tai, kad kūdikis verkia, ne visada reiškia, kad jis alkanas, todėl labai svarbu mokytis atpažinti, ko iš tikrųjų kūdikis prašo.

Šiame laikotarpyje įvyksta didžiausias augimas. Budimas iš gilaus miego. Atsiranda kalba (jeigu vaikas turi kalbos problemų, reikia ugdyti smulkiąją ir stambiąją motorikas), vaikas pradeda vaikščioti (labai svarbus judėjimas), identifikuoja save, pradeda mąstyti. Sparčiai plečiasi jo pasaulis, jis atranda savo galią, tyrinėja ribas, mokosi būti savarankiškas, atranda kitus vaikus, tačiau jam dar sunkiai sekasi bendradarbiauti.

Mažiems vaikams būtinas ritmas, nes jiems sunku rinktis. Aiškios ir vaikui suprantamos ribos tiesiogiai susiję su vaiko saugumu. Vaikas labai mėgsta fantazuoti ir žaisti vaizduotės žaidimus, jautriai reaguoja į kitų žmonių jausmus, geba parodyti užuojautą, mokosi išreikšti jausmus žodžiais, mėgaujasi rutina ir „ritualais“, pvz., pasaka prieš miegą. Tokio amžiaus vaikui taip pat būdingas egocentriškumas, įvairios baimės.

Šiame laikotarpyje vaiką neša fantazijos srautas. Vaikas mąsto vaizdiniais. Vaizdiniai iššaukia situacijas. Neigiami dalykai ir išgyvenimai ištraukia vaiką iš srauto. Pvz., Vaiko klausiame: Ką šiandien veikei? Ką veikei savaitgalį? Vaikas atsako nežinau, nieko. Taip yra todėl, kad tokie klausimai ištraukia jį iš srauto. Tokiu atveju tikslinga pradėti pasakoti apie save. Pvz., Buvau darbe, valgiau sriubą, laukiau autobuso stotelėje. Tada vaikui lengviau suprasti – aha, ir aš šiandien valgiau…ir pasipila pasakojimai. Rekomenduojama formuluoti klausimus per pozityvą, pvz., ne ar kas nors neskriaudė? o ar kas nors draugavo? ir pan. Šio amžiaus vaikų emocijos keičiasi minutėmis. Jie gali staigiai perkelti dėmesį iš vieno daikto/žaidimo/veiksmo prie kito.

Vaikui vienas daiktas gali simbolizuoti dešimtis skirtingų daiktų. Jis jaučiasi, funkcionuoja taip, tarsi mes sapnuodami. 3-4 metų vaikai žaidžia tarsi kartu, bet tarsi ir atskirai. Kiekvienas daro savo. Fiziniai kūnai kartu stovi prie virtuvėlės, bet kiekvieno fantazija veikia skirtingai. Tik vėliau jie išmoksta apjugti dalykus ir bendrą veiklą.  

Laikotarpis, kai viskas nusibosta, nieks nebeįdomu, vaikas nustoja žaisti. Atsiranda panieka fantazuojantiems trimečiams, kuriems kėdė yra traukinio vagonas.

Šiame amžiaus tarpsnyje atsiskiria fantazijos ir realybės erdvės. Vaikas jau nebebūna žirafa, jis tyčia tampa žirafa. Įvyksta sąmoningas pasiskirstymas personažais: tu-mama, tu-tėtis, tu-vaikas. Šis laikotarpis vaikui labai sudėtingas. Jis išeina iš fantazijos pasaulio. Jaučiasi pasimetęs, jam baisu. Pradeda formuotis naujos emocijos, tokios kaip liūdesys, džiaugsmas ir kt. Tėvai išsigandę, kodėl vaikas staiga niekuo nebesidomi, dažnai užverčia jį žaidimais, telefonais, prigalvoja veiklų ir kitaip verčiasi per galvas.

Valdorfo pedagogika siūlo sukurti saugią erdvę ir leisti vaikui panuobodžiauti, išbūti toje emocijoje. Vėliau vaikas fantaziją panaudoja kaip įrankį ir ieško sprendimo būdų. 5-6 metų vaikui rūpi moraliniai dalykai, taisyklės, teisybė. Apie 6-7 metus vaikas tampa režisieriumi.

7 metų vaikas susiduria su krize: mokykla, naujas etapas, taisyklės, lūkesčiai, konkurencija.

Tėvai praranda savo autoritetą (jau nebe dievai ir niekada tokiais nebebus:), arba jis lieka kažkur giliai. Svarbu, kad tėvai šiame etape būtų arti, tačiau suteiktų vaikui daugiau erdvės, leistų tyrinėti. Šiuo metu veriasi vaiko pasaulis (ypač į plotį).

Mirties klausimas. Vaikas jau gali suvokti mirtį. Svarbu išklausyti vaiko klausimą. Iš tiesų ne taip svarbu kaip tą dalyką paaiškinsim, svarbesnė pati tėvų laikysena, santykis. Kaip ir su kitais naujais dalykais – svarbi harmoninga reakcija, pasitikėjimas savimi.
Prabunda drąsa (ypač berniukams). Svarbu juos grūdinti, leisti patirti nuotykius. Nuostabu, kai tėvai vedasi vaikus į išlikimo žygius (sukurti laužą, nakvoti lauke, maudytis šaltam ežere, ieškoti maisto ir t.t.). Svarbu pastebėti, kokio dydžio iššūkio vaikui reikia, kad tas žingsnis nebūtų per sunkus ar per lengvas. Taip pat ir mergaitėms. Visai kaip ir mokymosi procese. Svarbius atradimus šioje srityje padarė Lev Vygotskis - jis paaiškino apie artimąją plėtros zoną.

Svarbu duoti vaikui daugiau atsakomybės. Pavyzdžiui, ne tik maišyti blynų košę, bet jau ir padaryti darbą nuo pradžių iki galo.
Augdamas vaikas atsiskiria nuo pasaulio. Pamažu vaikas atranda priešpriešą tarp vidaus ir išorės. Jis tarsi patenka į emocinį liftą (suaugusiam geriau nelipti į tą liftą kartu, pasistengti išlikti ramiems, leisti vaikui išgyventi).

Intymumas. Vaikas labiau jaučia savo širdį, ima jausti įvairius jausmus (reikia padėti vaikui juos atpažinti, įvardinti, leisti jausti). Ima rastis kaukės. Ima labai rūpėti aplinkos nuomonė, ypač bendraamžių, draugų. Vaikas dažnai išgyvena priešpriešą tarp to koks jis nori atrodyti ir koks yra iš tikrųjų.

Pažinti save lengviau, kai nėra didelio vertinimo, lūkesčių. Kai vaikas priimamas su savo lėtumu, greitumu, ramumu, impulsyvumu ir t.t. Keičiantis fiziologijai šie dalykai dažnai taip pat susiję.
Lytiškumas. Svarbu būti jautriems, supratingiems vaikų pokyčiams. Kai, pavyzdžiui, vaikas nebenori būti matomas nuogas – gerbti tai. 
Paaugliui svarbu kažkuo žavėtis. Jo žvilgsnis krypsta į pop kultūrą. Reikėtų padėti vaikui praplėsti jo lauką: pasiūlyti/supažindinti papasakojant, skaitant ir pan. Mokykloje tampa svarbios istorijos pamokos (idealai, karžygiškumas ir t.t.)
Save žalojantis elgesys. Patyčios. Kai iš vaiko tyčiojamasi, reikia padėti vaikui surasti jo stiprybę.
Keiksmažodžiai. Jei keikiamasi namie, galima aiškiai pasakyti vaikui taisyklę „mūsų šeimoje nesikeikiama“, tiesiog. Mokykloje tuo turėtų pasirūpinti mokytojai. O kitose aplinkose dažnai neišvengsime brudų, kuriuos vaikas ir girdės ir vartos. Užtat svarbu kalbėtis, rodyti tinkamą pavyzdį. Ir apskritai, visa, kas pažinta – su tuo galima dirbti (ar tai būtų pirmas kartas alkoholio vartojimo, ar pornografijos atradimas, ar keiksmažodžiai ir t.t.)
Svarbus intencijos kreipimas: kurioje srityje vaikas gali būti geriausias (konkurencija, noras įtikti, laimėti) —> kurioje srityje vaikas gali būti naudingas (kad tai teiktų džiaugsmo ir kitiems).

Raidos kelionė tęsiasi toliau…